Daugelis jūsų, net tie, kas paprastai neskaito mano tekstų, tikrai girdėjote apie mano straipsnį, rašytą prieš metus apie blogiausią Lietuvoje restoraną, kurį radau Kaune ir kuris siūlė neva japonišką maistą. Ten buvo smagi istorija: savininkai po apžvalgos baugino sankcijomis, rašė skundus, šeimininko žmona siautėjo socialiniuose tinkluose ir keliolika kauniečių man rašė asmenines žinutes, kad aš nieko nesuprantu apie maistą, nes jiems tai tame restorane viskas buvo opapapa kaip gerai. Kiti siūlė Kaune daugiau nesirodyti, nes bus man blogai.
Ir po tokios patirties aš vėl į japonų restoraną Kaune? Čia rimtai?
Rimtai. Aš nenurašau nė vieno miesto, juo labiau mano gimtojo Kauno, kuris yra jaukiausias, draugiškiausias, švariausias ir man mieliausias miestas Lietuvoje. Ir nors naujasis restoranas „Hattori Sushi“ yra visiškai netoli ano baisiojo, irgi prie Laisvės alėjos, A. Mickevičiaus gatvėje, man visai nebaisu. Aš pasiruošęs naujiems potyriams. Be to, aš juk profesionalas ir galiu ramia širdimi teisėjauti gastronominėse rungtynėse vėl ir vėl, nes restoranai yra mano sporto klubai, mano ringai ir mano stadionai.
„Hattori Sushi“ yra nedidukas restoranas, vos keliolika vietų viduje (ir daugiau ant plataus šaligatvio lauke), ir jau atėjus pasitinka geri dalykai: pirmiausia, didelis japonų šefo portretas ant sienos (freska ant tinko, ne koks nors darbelis rėmeliuose), ir suvokimas, kad, nors čia ir gamina (be kita ko) karštuosius sušius, gruzdintus aliejuje, yra normalus kvapų, garų ir kitokių dalykų ištraukimas.
Kai restorano salėje jautiesi lyg prie fritiūrinės, kaip kartais pasitaiko, tai nebūna labai gerai ir visos mintys yra tik apie tai, kaip greičiau išėjus į gryną orą. Čia problemos nebuvo, o kai problemos nėra, jau gerai.
Valgiaraštis nedidelis, ir labai gaila, kad nebuvo wagyu jautienos, todėl nebuvo ir patiekalų su ja: tačiau išties geriau jau neturint reikiamo produkto tiesiog sakyti svečiams, kad produkto nėra, negu bandyti keisti produktą netinkamu (visi prisiminkime minutėlei ramen sultinį su plaukiojančiais Panevėžio file gabaliukais, čia iš to kito Kauno restorano, atsiprašau, kad lyginu vieną su kitu, aš net nelyginu, nes nėra čia ką lyginti pirštą su vienu daiktu, aš tiesiog jums pasakoju, kaip kartais būna gyvenime).
Tai mes užsisakėme įvairių sušių paragauti ir dar tuno ir ungurio sašimio (na, techniškai ungurys, unagi, nėra sašimio žuvis, nes jis padaže, o sašimis šiaip jau būna iš neapdorotų produktų, žalios žuvies ar aštuonkojo, tačiau čia tokia techninė detalė, kuri nieko iš esmės nekeičia, daug kur pasaulyje ir pačioje Japonijoje unagi yra patiekiamas sašimio lėkštėje). Kadangi sašimį atnešė pirmiausiai, mes net šiek tiek nusiminėme, nes tai buvo silpniausias patiekalas iš visų pietų.
Tunas buvo prastos kokybės, nevykusiai supjaustytas ir suzmekęs, o ungurys buvo patižęs, irgi ne pats geriausias. Dar ir ridiką, daikon, galbūt reikėtų tarkuoti ne tokia tarka – jis tradiciškai ilgais siūlais dažniausiai tarkuojamas; bet čia smulkmena.
Taip norėjome, kad šiam restoranui pasisektų, ir atrodė, kad jei taip ir toliau, kaip sašimis, tai nekokios naujienos.
Tačiau viskas buvo geriau. Ritinėlis su rožine žuvimi, puoštas auksu, buvo profesionaliai pagamintas ir labiausiai priminė kinų mėgstamas sušių interpretacijas (japonai gamina labai asketiškai, o kinams, atvirkščiai, patinka kuo daugiau puošmenų, primarginimų, ir jeigu dar galima uždėti valgomojo aukso, tai išvis puiku – svečiai jaučia prabangą). Man patiko. Avokadas viduje (čia jau amerikietiška įtaka sušių menui) buvo puikios kokybės, ir sudėtinės dalys subalansuotos.
Kituose ritinėliuose: ir su minkštakiaučiu krabu, ir su tepamuoju sūriu, ir gruzdintuose su unguriu viduje buvo viskas gerai, išskyrus gal kad visos revoliucijos turėtų kur nors sustoti, ir aš kuo skubiau braukčiau pomidorą, kaip sudėtinę dalį, iš to gruzdinto unagi ritinėlio, o gal esu tiesiog ne toks atviras inovacijoms, kaip galėčiau būti.
Beje, jeigu kas raukotės ir kilnojate antakius, tai tikrai nėra lietuviškas išradimas, į sušius sūrelį Philadelphia sukti: Amerikoje taip yra labai daug kur, o ir pačioje Japonijoje pasitaiko, nes japonai savo receptų intepretacijoms nėra jautrūs ir noriai perima madas, sugrįžtančias iš užsienio, pavyzdžiui, gruzdinti, karšti sušiai atsirado ne Japonijoje, bet ji juos priėmė – panašiai, kaip mes priimtume cepelinus, kuriuos pradėtų kur nors Brazilijoje gaminti iš saldžiųjų bulvių tarkių su kapota jautiena viduje, ir su pinijų riešutais vietoje spirgučių).
Mums patiko, kad karštųjų sušių gruzdintas sluoksnis buvo lengvutis ir nepermirkęs riebalu.
Paėmėme vos dviejų rūšių nigirius (kur žuvies ar jūros gėrybių gabaliukas yra ant ryžių gumulėlio), ir šie buvo puikūs, delikatūs, dar tokie su žolelės papuošimu (modernusis nigirių stilius). Ir dar gerai, kad nigiriai komplektuojami po du vienetus, kaip Japonijoje. Lietuvoje daug kur nigirio kaina rašoma už vieną – kad pigiau atrodytų.
Aptarnavimas buvo tikslus ir aiškus. Gal tai ir nėra sunkiausias dalykas pasaulyje – padaryti taip, kad padavėjas išmanytų visus patiekalus ir jam nereikėtų nieko klausinėti, bet kiek daug restoranų to nepasiekia ir net nepradeda siekti?
Dviese sumokėjome 59 EUR ir arbatpinigius, likome maloniai neapsunkę (nors visos gausos suvartoti nesugebėjome) ir, manau, tokių restoranų reikia ne tik Kaunui: net ir Vilniuje jis jokios gėdos nepadarytų. Keturios žąsys iš penkių.
Daugiau naujienų galite skaityti čia.
