Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu (1918-1940 m.) Kaunui būnant Lietuvos sostine, miestas kardinaliai pasikeitė, bene labiausiai prie to prisidėjo vienas po kito dygstantys tūkstančiai modernizmo architektūros pastatų. Tarpukario Kauno architektūrinis paveldas 2015 m. buvo įvertintas Europos kultūros paveldo ženklu, į sąrašą įtraukti 44 pastatai, skelbiame svarbiausiųjų sąrašą.
Suklestėjo modernizmo architektūra
Trumpam sugrįžkime šimtmečiu atgal. Praradus Vilnių, 1919 m. sausio 2 d. Kaunas tapo laikinąja sostine ir ja išbuvo iki 1940 m. vidurio. Kaune rezidavo Pirmosios Lietuvos Respublikos Prezidentai Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius, dirbo Vyriausybė, Seimas, kitos valdžios įstaigos, užsienio valstybių pasiuntinybės. Kaunas tapo reikšmingiausiu Lietuvos miestu, kur spręsti svarbiausi valstybės klausimai. Tuo metu mieste suklestėjo modernizmo architektūra: statyti valstybiniai pastatai, muziejai, mokymo įstaigos, biurų pastatai, viešbučiai, pramonės objektai, gyvenamieji namai ir kt. Vien Naujamiestyje telkėsi daugiau kaip 6 tūkst. tarpukario modernizmą atspindinčių pastatų, tebestovinčių iki šiol. Tarpukaris Kaunui tapo tikru „aukso amžiumi“.
„Kauno modernioji architektūra atspindi tą politinį, socialinį, ekonominį ir kultūrinį optimizmą, kuris buvo būdingas po Pirmojo pasaulinio karo naujai susikūrusių (ir atsikūrusių) Europos valstybių sostinėms. 1919 m. Kaunui netikėtai tapus laikinąja Lietuvos sostine, miesto transformacija prilygo stebuklui. Kauno tapatybė radikaliai pasikeitė: per mažiau nei 20 metų gyventojai pavertė miestą modernia, elegantiška, europietiška sostine.
Architektūra čia atliko labai didelį vaidmenį. Todėl jos svarba nesumenko ir praradus valstybingumą 1940 metais“ – rašoma knygos „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940“ pratarmėje (p. 9).
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu laikinojoje sostinėje kūrė talentingi architektai: Vladimiras Dubeneckis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Arnas Funkas, Feliksas Vizbaras, Stasys Kudokas, Karolis Reisonas, Bronius Elsbergas, Aleksandras Gordevičius, Antanas Jokimas, Nikalojus Mačiulskis, Leonas Ritas, Anatolijus Rozenbliumas, Mykolas Songaila ir kt.
Svarbesnių pastatų 10-tukas
Apžvelkime 10 simbolinę prasmę turinčių svarbesnių tarpukario Kauno modernizmo pastatų, įvertintų Europos kultūros paveldo ženklu. Istorikas, kultūros paveldo specialistas Žilvinas Rinkšelis rekomendavo atkreipti dėmesį į šiuos pastatus: Centrinį paštą, kaip modernios anuometinės komunikacijos ir kaunietiškojo modernizmo simbolį; Vytauto Didžiojo muziejų – modernų muziejų, tautos šventovę; Prisikėlimo bažnyčią – statytą visų tikinčiųjų pastangomis;
Prekybos, pramonės ir amatų rūmus – lietuviškosios pramonės, verslumo ir ekonomikos stiprybės simbolį; Fizinio auklėjimo rūmus (dab. Lietuvos sporto universiteto centriniai rūmai); Tyrimų laboratoriją (dab. KTU Cheminės technologijos fakultetas) kaip itin modernią to meto taikomųjų mokslinių tyrimų bazę; Karininkų ramovę, kaip karininkijos ir kariuomenės reprezentacinius rūmus; „Pieno centro“ administracinį pastatą, kaip modernų biurų architektūros pavyzdį; Šančių gimnaziją – modernios mokyklos pavyzdį bei Jono Lapėno daugiabutį.
Trumpai apžvelkime šiuos pastatus.
1. Centrinio pašto rūmai (1930-1932 m., Laisvės al. 102).
Architekto Felikso Vizbaro suprojektuoti centrinio pašto rūmai laikomi vienu svarbiausių laikinosios sostinės reprezentacinių pastatų. Modernizmo stiliaus pastate yra nemažai „tautinio stiliaus“ elementų. 5 aukštų pastate buvo įrengti liftai, erdvi operacijų salė, o darbuotojai anuomet turėjo net dušus. Salės galai buvo papuošti heraldiniais vitražais su Vilniaus, Klaipėdos ir Gardino herbais bei figūrinėmis kompozicijomis (aut. K. Šimonis). 1935 m. pagrindiniame fasade buvo įmontuotas elektrinis laikrodis, tapęs miesto simboliu. Tarpukariu centrinis paštas vadintas dangoraižiu.
2. Vytauto didžiojo karo muziejaus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rūmai (1929-1936 m., K. Donelaičio g. 64/V. Putvinskio g. 55).
Tarpukario modernizmo architektūros šedevru laikomą pastatą kūrė architektai Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas ir Kazys Kriščiukaitis, kurie turėjo padirbėti, siekiant sujungti dvi dalis: tuometinius Kultūros ir Karo muziejus. Muziejui Vytauto Didžiojo vardas buvo suteiktas 1930 m., kai visa Lietuva iškilmingai minėjo Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Į dabartinius rūmus Vytauto Didžiojo karo muziejus buvo perkeltas 1936 m. vasario 16 d. Pagrindinis muziejaus tikslas – palikti amžiną paminklą, įprasminantį Lietuvos kovas už Nepriklausomybę.
Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus žiūrint iš toliau primena karūną, tokį simbolį parinko architektas V. Dubeneckis, dėl trijų priežasčių: simbolizavo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto karūną; tarsi atlieptas dažnas M. K. Čiurlionio paveikslų simbolis – karūna ir galiausiai, dėl tarpukario Lietuvos politinių siekių susigrąžinti Vilniaus kraštą.
3. Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika (1933-1940 m., Žemaičių g. 31A).
Pagal architekto Karolio Reisono projektą pastatyta bazilika turi didįjį bokštą, siekiantį 70 m aukštį ir matomą iš visų miesto pusių. Bažnyčia turėjo tapti tautos atgimimo simboliu ir įkūnyti ilgas tautos kančias, sunkias jos kovas ir nepriklausomos valstybės prisikėlimą. Bažnyčios statybai dalį lėšų suaukojo žmonės. Vokiečių okupacijos metais čia veikė popieriaus sandėlis, 1952 m. bažnyčioje įsikūrė Radijo gamykla. Maldos namai savo paskirtį atgavo 1988 m. 2004 m. rūsio patalpoje įkurtas kolumbariumas ir koplytėlė. Dėl mastelio, urbanistinės situacijos ir politinės reikšmės, Prisikėlimo bažnyčia laikoma reikšmingiausiu tarpukario Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžiu.
4. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (1937-1939 m., K. Donelaičio g. 8).
Funkcinio modernizmo stiliaus pastato projektą sukūrė architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Iš K. Donelaičio gatvės pusės matyti ant šoninių fasadų išlikę skulptoriaus Broniaus Pundziaus bareljefai „Prekyba“ ir „Pramonė“. Prie įėjimo stovi stambus granito riedulys, anot architekto, tai buvęs taškas sakinio gale, kurio jam trūko suprojektavus pastatą. Pirmąjį aukštą puošia tapytojo Petro Kalpoko freskos. 1938 m. jis nutapė 5 freskas: „Darbas“, „Sielininkai“, „Kanklininkas“ ir diptiką „Žemės ūkis“ (dar vadintas „Mergaitė su pintine vaisių“) ir „Amatai“ (vadintas „Kalvystė“). Freskos vokiečių okupacijos metais buvo uždažytos, likusieji dažų sluoksniai – iš sovietinių metų. Šiuo metu prie įėjimo atkurta freska „Darbas“. Antrame aukšte išliko liftas, kurio įrengimai buvo atvežti iš „Schindler“ firmos Šveicarijoje. Keliaujant iš pirmo aukšto į trečią matyti išlikę Stasio Ušinskio vitražai „Lietuvaitė“ (dar vadinta „Klaipėda“, 1937 m.) ir „Statybininkas“ (1938 m.). Pirmasis vitražas simbolizuoja prekybą, o antrasis – pramonę.
5. Lietuvos sporto universiteto Centriniai rūmai (buv. Fiziško auklėjimo rūmai, 1933-1934 m., Sporto g. 6).
Žvelgiant į architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotą pastatą matyti darni simetrija, fasado ritmika. Vienas iš moderniausių pastato sprendimų – puscilindrio formos sporto salės gelžbetoninės karkasinės perdangos su viršutiniu apšvietimu, jam naudotas trijų sluoksnių įstiklinimas (inž. S. Milius). Apie rūmų architektūrą autorius yra teigęs: „Projektuojant šiuos rūmus norėta sujungti vienam pastate du dalykus, dvi formas: klasiką, pirmąjį didį fiziškos kultūros pionierių (Graikiją), su mūsų laikais.“ 1935 m. komplekse suprojektuotas Felikso Bielinskio sporto aikštynas, o 1939 m. – Sporto halė (architektas Anatolijus Rozenbliumas).
6. KTU Cheminės technologijos fakultetas (buv. Tyrimų laboratorija, 1933-1935 m., Radvilėnų pl. 19).
Pastatą suprojektavo architektas Vytauto Landsbergis-Žemkalnis, kuomet nuspręsta statyti Lietuvos kariuomenės Ginklavimo valdybos Tyrimo laboratoriją. Šalia pagrindinio laboratorinio korpuso suprojektuotas administracijos pastatas, metalo, medžio apdirbimo ir stiklapūčių dirbtuvės, dujų generatorius, vandentiekio stotis, sandėliai, priešlėktuvinė ir priešcheminė slėptuvės bei biblioteka, po pastatu – rūsys su laboratorijomis. Pagrindinio pastato juostiniai ir kampiniai langai yra unikalūs, nes ištikus sprogimui bandymų metu, oro banga išneštų tik langus, ne sieną. Ant stogo išlikę žali bokšteliai – traukos spintų kaminai. Kompleksas pripažintas geriausiu Baltijos šalyse bei vienu geriausių Rytų Europoje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą kariuomenė panaikinta, o Tyrimų laboratorija 1940 m. perleista Kauno universitetui.
7. Kauno įgulos karininkų ramovė (1931-1937 m., A.Mickevičiaus g. 19).
Pagrindinis projekto autorius – architektas Stasys Kudokas. Ramovė atsiėjo 1,27 mln. litų, dalį lėšų surinko kariškiai, kas mėnesį iš tarnybinio atlyginimo pravesdami fiksuotą mokestį. Pastatas turi keturis aukštus ir rūsį bei užima daugiau kaip 4,5 tūkst. kvadratinių metrų. Pirmasis ramovės aukštas – iš tašyto granito, kiti – iš plytų. Virš įėjimo į Karininkų ramovę durų, kabo trijų miestų herbai: Kauno tauras su kryžiumi, Vilniaus šventasis Kristoforas ir Klaipėdos pilies bokštai. Ant pastato viršaus matyti žmogaus ūgio skulptūra „Trys milžinai“, vaizduojanti senovės lietuvių karius (herbų ir skulptūros autorius – Bronius Pundzius). Antrasis aukštas yra reprezentacinis, jame įrengta Didžioji salė, kur vyksta pagrindiniai renginiai, viduje yra nedidelė oranžerija. Priešais Didžiąją salę įrengta Kunigaikščių menė, čia pat ir Vytauto Didžiojo seklyčia. Šiame aukšte yra dar vienas reprezentacinis objektas – Prezidento kambarys. Karininkų ramovėje tebeveikia vienas seniausių miesto liftų.
8. Buvę „Pieno centro“ bendrovės rūmai (1931–1934 m., Laisvės al. 55/ S. Daukanto g. 18).
Bendrovė „Pieno centras“ (architektai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir Karolis Reisonas) buvo centrinė Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga, ji rūpinosi pieno produktų surinkimu, gamyba, pardavimu ir eksportu. 1937 m. pasaulinėje parodoje „Menas ir technika moderniame gyvenime“ pastato architektūra laimėjo bronzos medalį ir garbės diplomą. Išskirtinė pastato detalė – kampinis fasadas yra gaubtas su lenktais langais (autentiški tik 2 a.), iliuminuotas stiklinis stogelis, skiriantis juodu labradoritu padengtą bei vitrinomis suskaidytą 1 a. Pirmajame aukšte veikė „Pieno centro“ parduotuvė, užkandinė, pieno baras ir žinomiausia Kaune P. Muralio kirpykla (ji įsikūrė per du aukštus), 2-3 a. veikė „Pieno centro“ administracija, o 4-5 a. – tarnautojų butai. Rūsyje (po visu kiemu) veikė šaldytuvas-ledainė.
9. KTU Vaižganto progimnazija (buv. Šančių gimnazija, 1938 m., Skuodo g. 27/Servitutų g. 72).
Mokyklą, aptvertą betonine atramine siena-tvora, suprojektavo architektas Stasys Kudokas. Pagrindinis pastato pietų fasadas yra atsuktas į Servitutų g., iš jos į pastatą veda platūs laiptai. Šiaurinėje pusėje įrengtos sporto aikštelės. Trys triaukščiai korpusai supa pusiau uždarą kiemą. Vakariniame korpuse įrengtos dvi salės: per du aukštus einanti sporto salė bei 3 a. esanti aktų salė. Kituose korpusuose įrengtos mokymo erdvės. Tarpukariu Šančių gimnazija buvo viena geriausių šalyje.
10. Ekonomisto Jono Lapėno gyvenamasis namas (1932 m., Kęstučio g. 38).
Šešių aukštų modernizmo stiliaus pastato projektą rengė architektas Feliksas Vizbaras. Anuomet tai buvo vienas aukščiausių Kauno pastatų. Pirmas daugiabučio aukštas buvo skirtas parduotuvėms, kituose buvo įrengta po 2 prabangius butus. Kurį laiką čia butą nuomojosi Lenkijos pasiuntinybė. 6 a. buvo skirtas bendroms gyventojų reikmėms: veikė salė su židiniu, pastogėje įkurdintas sargo butas. Sovietmečiu pastate įkurtas Žemės ūkio akademijos bendrabutis, vėliau – mokslinių tyrimų institutas. Atgavus nepriklausomybę pastate pradėjo veikti įvairios komercinės įstaigos. Pastate išlikusios autentiškos plačios durys, tarnų laiptinė, į kurią patenkama iš kiemo pusės, prie įėjimo atkurtas dirbtinis marmuras ant sienų.
Siekiama UNESCO įvertinimo
2015 m. Kaunui, kartu su 47-iais miestais, suteiktas UNESCO dizaino miesto vardas. Prisijungdamas prie UNESCO kūrybinių miestų tinklo, Kaunas įsipareigojo vystyti tarptautinį bendradarbiavimą, siekti darnios plėtros ir stiprinti dalyvavimą kultūriniame gyvenime bei integruoti kultūrą miestų plėtros planuose.
2017 m. Kauno modernizmo architektūros paraiška „Kaunas 1919-1939 m.: sostinė, įkvėpta modernizmo judėjimo“ buvo pateikta į preliminarų UNESCO Pasaulio paveldo konvencijos šalių narių paveldo sąrašą.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: Laikinosios sostinės atminties metai“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
