Gražiausių metų švenčių išvakarėse portalas „Kas vyksta Kaune” pakalbino ispanų kunigą, KTU kapelioną Pedro Pich, gyvenantį Kaune, kuris su visais kauniečiais dalinasi savo gyvenimo įspūdžiais ir džiaugsmais.
[galerija kiek=”8″]
Papasakoti jis tikrai turi ką: Lietuvoje gyvena jau 15 metų, pats kilęs iš 16-os vaikų šeimos, Kūčios ir Kalėdos jo tėvynėje irgi stebuklų metas, tačiau tradicijos skiriasi. Tad, kaip didžiausias metų šventes švenčia Lietuvoje ir Ispanijoje?
Ketveri metai Vilniuje, vienuolika Kaune ir kunigas šypsodamasis konstatuoja: „Ačiū dievui, gyvenu Kaune! Kaunas – pats draugiškiausias šalies miestas, visi visus pažįsta. Kyla problemų? Pora skambučių ir visiems gali padėti. Be to, tai aukštos kultūros ir studentų miestas”, – laikinajai sostinei komplimentų negaili P. Pich.
Puikiai lietuviškai kalbantis kunigas atviravo, kad lietuvių kalba nebuvo iš lengvųjų, išmoko per 2-3 metus. „Ispanams sunkoka ši kalba, juokauju, kad tobulai lietuviškai kalbėsiu tik danguje”, – su šypsena prisipažįsta pašnekovas.
Portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojams pateikiame interviu, kuriame netrūko nei šypsenų, nei juoko, nei sentimentų ar susimąstymo momentų.
Kaip Kūčias švęsdavote Ispanijoje ir Lietuvoje?
Prieš penkiolika metų atvykau į Lietuvą gruodžio 30-ąją, daugelis sakė: nebuvai šalyje per Kūčias – vadinasi, nesi tikras lietuvis! Tad, visus metus nekantriai laukiau Kūčių vakarienės, pagaliau sulaukiau ir nustebau valgių gausa: net 12 patiekalų ant stalo! Pats augau gausioje šeimoje, kur šešiolika vaikų, ir tiek neturėdavome, ant stalo būdavo ryžiai, makaronai ir antras, trečias patiekalas, o dvylikos niekada.
Kūčių diena Lietuvoje neliečiama, visą dieną vyksta pasiruošimas, dalyvauja nuo anūkų iki močiučių, jos geriausiai žino tradicijas, pamoko kaip kūčiukus kepti, o talkina visi. Bendra veikla vienija šeimą, reikia toliau tęsti tradiciją. Šią tradiciją mielai eksportuočiau į Ispaniją! Ispanijoje tik per mišias visi susieiname.
Skiriasi maistas: lietuvių pagrindinio Kūčių maisto – kūčiukų, Ispanijoje nevalgome, ten jų nėra, kaip saldumynus ten skanaujame apie 30 skirtingų rūšių turonų.
Kalbant apie burtus, galiu pasakyti tik viena: geriau melstis nei burtis, taip efektyviau.
Vakare jau susėdus prie Kūčių stalo kiekvienas turėtų papasakoti ne apie save, o ką gero padarė dėl kito, kaip padėjo kitiems, nepažįstamiems, ar dažnai dėkojo, apkabino, reikia pradžiuginti artimuosius geru žodžiu viens kitam. Prie stalo dingsta pykčiai, neapykanta, aplanko stebuklinga nuotaika, juk žmogus gimsta geras, vėliau tik jo poelgiai būna ne visad tinkami.
Kunige, kokia Kalėdų prasmė?
Pagrindinė mintis: per Kalėdas dievas tampa žmogumi, kad vėliau žmogus taptų dievu. Per Kalėdas stipriausiai gali pajusti dievo artumą.
Per metus prisigalvojame daug problemų, įsivaizduojame, kad turime daug priešų, kad tas ar anas vis negerai. Tačiau ar tikrai? Gal per daug susikoncentruojame į save ir nepastebime sunkiau gyvenančiųjų.
Švenčių prasmė – žmogiškumas ir pagalba kitam. Studentus, savanorius nuolat raginu padėti kitiems žmonėms, tarkim jaunimo organizacija „Baltai Juoda” lanko Apuolės gatvėje gyvenantį neįgalų jaunimą, daugelis nedrįsta to matyti, taip pat bijo aplankyti vienišus senelius slaugos namuose, ar peržengti kūdikių namų slenkstį ir paimti mažylį ant rankų. Bet padėti nėra sunku, rekomenduoju pabandyti!
Štai pats per vienas Kalėdas buvau prie Kauno pilies esančio prekybos centro, pamačiau močiutę, kuri vargšė prie konteinerio rinko kartoną kūrenimui. Turėjau šokoladą, tad priėjau, padaviau ir pasakiau: „Sveiki močiute, su šventom Kalėdom, dievas myli jus!“ Ji metė tuos kartonus į šalį ir iškart pradėjo verkti, man irgi širdį suspaudė… Džiaugiausi, kad ji susijaudino, bet kartu buvo gaila, kad gavusi šokoladą ji verkia, reiškia jau senai nieko negavo. Ne tik materialaus, bet ir meilės.
Kokie skirtumai švenčiant Kalėdas Ispanijoje ir Lietuvoje?
Lietuviai saikingai linksmybes supranta. Lietuvoje šiuo metu per daug pabrėžiama tyla, negali garsiai muzikuoti, šokti, linksmintis iki Kalėdų, būna tylusis adventas. Manau, tai lenkų įtaka. Pastebiu, kad Lietuvoje tarsi dingsta skirtumas tarp advento ir gavėnios laikotarpių, tačiau jie esminiai: adventas – pasiruošimas, kai gimsta Jėzus, o gavėnia, kai jis nukryžiuojamas miršta.
Ispanijoje viskas kitaip: čia visą mėnesį vyksta daug švenčių, kurių pagrindas Kalėdų giesmės, mes daug šokame ir dainuojame, aplink vyksta teatras – kuriamos gyvos prakartėlės, žmonės jas vaidina salėse arba lauke. Lietuvoje pasninkas būna iki Kalėdų, o Ispanijoje visada šeimoje kalakutą valgome dar prieš Bernelių mišias (Kūčių vakarą).
Ispanijoje šventės centras būna prakartėlė, jas darome ir namuose, vaikai panyra į žaidimą: aprengiame juos prakartėlių herojais ar gyvūnais, tarkim, avinėliais ar kt. Prie prakartėlės giedame, teikiame dovanas.
O lietuviai šventės akcentu laiko eglutę, puošia gyvą medį, po juo randa Kalėdų Senelio dovanas.
Mano šeima, kurioje augome 16-ka vaikų, eglutės namie niekad neturėjo, kaip dauguma ispanų namus puošdavome vainikais, o per visą koridorių nusitiesdavo prakartėlė: žmonės, miestelis, upė, laužas ir kt. Panašios tradicijos galioja ir kitose Viduržemio jūros regiono šalyse.
Pats su šeima kas penkerius metus susitinku Barselonoje, daug bendraujame internetu.
Ar Ispanijos vaikai tiki Kalėdų Seneliu, o gal yra kitas personažas?
Ten tradicijos prasmingesnės, Kalėdų naktis yra 100 procentų religinė šventė, kur esminės yra Bernelių mišios naktį, po mišių vyksta vakaronė ir tik Sausio 6 d. – per Trijų Karalių šventę atkeliauja dovanos, nes juk karaliai ir atnešė dovanas Jėzui būtent sausį. Tuomet gatvėse vyksta Trijų Karalių eisena, žmonės jiems, o ne Kalėdų Seneliui rašo laišką ir iš jų gauna dovanas. Suaugus vaikams, Trys Karaliai juos apleidžia ir iškeliauja pas mažuosius. Beje, pats Kalėdų Senelį išvydau gal būdamas aštuntoje klasėje, veikiausiai animaciniame filmuke, nebuvo tradicijos tikėti juo, jo vietą užėmė Trys Karaliai.
Lietuvoje, kai per Kalėdas susikoncentruoji tik į dovanų pirkimą – negali susikaupti į šventės prasmę, pasidžiaugti. Tiesiog pražiopsai Kalėdas. Aš siūlyčiau per Kalėdas artimiesiems įteikti mažą, savo rankų darbo dovaną, o didesnę teikti per Trijų Karalių šventę.
Ką patartumėte dovanoti?
Gyvenime reikia daugiau dėkoti, negu prašyti. Advento metu yra puikus žaidimas angelavimas, kai išsitrauki vieno žmogaus vardą ir visą mėnesį darai jam gerus darbus, padedi, slapta palieki mažas dovanas, tačiau tas žmogus net nenutuokia, kas tai daro.
Per Kalėdas patariu aplankyti savo vienišus kaimynus, juk visi pažįsta kokią vienišą močiutę, kuri jau beveik niekada iš namų neišeina, nes nepajėgia, taip pat kitus kaimynus, neturinčius su kuo pasikalbėti. Jei nedrąsu, tokiems kaimynams galite padaryti siurprizą: palikti dovanėlę, kad ir dailiai įpakuotą mandariną, paskambini į durų skambutį ir pabėgti. Rasta dovanėlė tikrai pradžiugins, o kas dovanojo jie sužinos tik danguje (šypsosi).
Mano šeima, kur augome 16-ka vaikų, per Kalėdas tik spėdavome gauti dovanų iš tėvų ir senelių (kart šešiolika, nepamiršk!) ir jie sakydavo: „Nava, gavote dovanų, dabar surinkite kiekvienas savo geriausius žaislus ir einame į globos namus. Dovanosime.” Pamenu, skaudėdavo širdį: mano geriausia dovana, negali būti, kodėl turėčiau ją kažkam atiduoti?! Bet, ateini ten, pamatai tik su tušinuku žaidžiančius vaikus, nes daugiau neturi su kuo, ir – tu mielai atiduodi. Žmonės, pastebėkime kaip kiti šalia gyvena ir kai per Kalėdas gauni dovanų, suprask, esi laimingiausias žmogus pasaulyje!
Dabar populiaru dovanoti pinigus, dovanų čekius, ką apie tai manote?
Aš esu „antidovanų čekis”, pinigus dovanoja tie, kurie neturi laiko ir vaizduotės kitiems. Geriausia dovana, kai dovanoji tai, ką parašai, tarkim atviruke pažymi kaip vertini tą žmogų, kuo jis tau brangus. Reikia rizikuoti ir rašyti, ką galvoji apie draugą, tokia dovana širdy pasiliks per amžius.
Sakote, pinigai yra dovana? Žmonės Lietuvoje moka bendrauti, bet nemoka draugauti. Draugauti reiškia, kai lankai grupę, draugystė – pasiaukoti dėl kitų, draugystė su pinigais nieko bendra neturi.
Kartą Amerikoje kunigas pranešė parapijai, kad viena moteris gimdys šeštą vaiką ir reikia kitus penkis vaikus pasaugoti savaitę, kol ji bus klinikoje. Visos parapijietės pasiėmė pinigines ir norėjo remti materialiai, kad pasamdytų auklę, o kunigas iškart sako: „Palaukit, per savaitę kiekviena jūsų tik 12 val. turės saugoti penkis vaikus. Apie pinigus nenoriu net girdėti!” O joms geriau sumokėti, nei pasiaukoti, nei skirti laiko kitam.
Jei norime turėti draugus, turime pasiaukoti, praleisti laiko su jais ir tada suvoksime, kad ne pinigų jiems reikia, per metus gausi tūkstantį idėjų, ką jiems gali dovanoti ne pinigine išraiška: gali surengti staigmenų, dovanoti prisiminimus, įspūdžius, apkabinimus.
Globalizacija skatina individualizmą, visi sukišę nosis į savo išmaniuosius, bet mes gimėme būti socialiais, bendrauti gyvai. Kalėdos – proga, kad daugiau bendrautume. Štai kitose šalyse bendravimas slopsta, tarkim Norvegijoje algos aukštos, bet po darbo šie žmonės grįžta namo ir iškart užsirakina, skatinamas individualizmas, nepatariu taip užsidarius gyventi, tai nėra žmogiška. Lietuvoje jaunimas neturi daug pinigų ir jie bendrauja daugiau, tarkim per Naujuosius tūkstančiai lietuvių studentų vyks į Taizė susitikimą Rygoje sutikti Naujųjų. Jaunimas ten suvažiuoja bendrauti ir sako, kad tai būna geriausi Naujieji per visą gyvenimą.
Lietuvoje gerai, nes nėra per daug turtingųjų ir per daug atstumtųjų. Lietuvoje gali kalbėtis su politikais, dėstytojais, moterimi iš kiosko, „faina” su visais, žmonės „nepasikėlę”, visi vienodi.
Jūsų palinkėjimas kauniečiams?
Naujųjų metų sutikti žmonės vyksta į Turkiją, Egiptą, kur šilčiau, bet svarbu: ne į kur, o su kuo. Per Kūčias ar Kalėdas, jei kas netikėtai užsuks į svečius, ant stalo turi visad būti tuščia lėkštė. Atvykėlį reikia sutikti ir pasakyti: „Laukėme tavęs!”. Reikia „cementuoti” draugystę. Ji išnaudos, bet popiežius sakė: „Mylėti, tai daryti gera.” Tad, darykit gera, tada miegosite ramiai kaip karaliai!
