Garliavoje gyvenantis skulptorius, kryždirbys Kazimieras Martinaitis per daugiau, kaip 50 veiklos metų sukūrė šimtus kryžių, koplytstulpių, šventųjų skulptūrų, pagamino signatarų, disidentų, popiežių, žinomų Lietuvos dainininkų portretus ir net išdrožė mažiausią šalyje Rūpintojėlį – vos 7,5 mm aukščio.
Daugybę kurtų darbų jis saugo namo kieme įkurtoje Mindaugo ir Kazimiero Martinaičių galerijoje. Vienoje erdvėje eksponuoja sūnaus kunigo, skulptoriaus Mindaugo Martinaičio darbus. „Mokinys jau pranoko mokytoją“, – didžiuodamasis ištaria K. Martinaitis ir kviečia pasižvalgyti po galerijos erdves.
Kuria jau pusę amžiaus
Savamokslis skulptorius, dievdirbys Kazimieras Martinaitis (76) piešia ir drožinėja nuo jaunų dienų, o aktyviai kuria jau daugiau kaip 50 metų. Po tarnybos kariuomenėje sugrįžęs į Kauną jis dirbo ketvirtos kategorijos medžio drožėju meno gaminių įmonėje „Dailė“. Po to įsuko kiti darbai, tačiau iš rankų medžio kaltų jis nepaleido: kūrė kryžius, koplytstulpius, stogastulpius, prakartėles, šventųjų skulptūras. Parengė ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų (Jono Basanavičiaus ir kt.), disidentų (Sigito Tamkevičiaus, Teofiliaus Matulionio ir kt.), prezidentų (Antano Smetonos, Kazio Griniaus, Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės, Gitano Nausėdos) ir žinomų šalies dainininkų (Liudo Mikalausko, Egidijaus Bavikino bei kt.) medinius portretus.
Ekspozicijoje – ir popiežių portretai, tetrūksta šįmet išrinkto Leono XIV. „Bet ir jį netrukus išdrošiu“, – sakė kūrėjas.
Tarp darbų matyti ir Kryžiaus kelio epizodai. Galerijoje pagarbiai eksponuojamas mažiausias Lietuvoje išdrožtas Rūpintojėlis – vos 7,5 mm aukščio.
„Iš Vilniaus atvykę tautodailininkai stebėjosi, kaip aš – dvimetrinis ir turbūt didžiausias Lietuvos drožėjas – sugebėjau tokį mažulytį Rūpintojėlį išdrožti. Bet pasiruošiau priemones, dviejų stiprumų akinius ir – pirmyn“, – kalbėjo K. Martinaitis.
Darbų galeriją pašventino sūnus kunigas Mindaugas Martinaitis, tad skulptorius Kazimieras čia atėjęs mėgsta ramiai pabūti, pasimelsti, pagalvoti apie naujų darbų idėjas.
Iškeliauja į namus, bažnyčias, Kryžių kalną
Jo kurti kryžiai pasklidę po visą Lietuvą, dalis kabo įvairiose bažnyčiose. Čia pat Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje stovi beveik 2 metrų aukščio pagrindinis altorius „Paskutinė vakarienė“. Prie bažnyčios matyti dar keli jo paminklai. Daug jo kurtų kryžių stovi Kryžių kalne Šiauliuose. Čia galima rasti jo išdrožtą daugiau kaip 7 metrų aukščio kryžių, 3 m aukščio kryžiauką. Šįmet medžio drožėjas sukurs dar du kryžius.
„Kryžių kalne tikintieji kryžius stato Dievui dėkodami už gyvenimą, tikėjimą, suteiktas malones“, – pažymėjo kryždirbys. Nemažai kryžių jis kuria ir gyventojams, norintiems papuošti ir nuo negerovių apsaugoti savo namus ar sodybą.
„Tik norinčiųjų vis mažėja. Žmonės per daug gerai gyvena, Dievo jiems jau nebereikia. Sovietmečiu, kai tikėjimas buvo draudžiamas – nespėdavau paminklų gaminti. O dabar – atšalimas. Keista žmonių mąstysena: „Man šiandien gerai – Dievo nereikia.“ – Dėl ko karai prasideda? Kad nusisukame nuo Dievo!“, – teigė kryždirbys K. Martinaitis ir pridūrė: „Su Dievu gera gyventi, džiaugiuosi, kad mano vaikai, anūkai tikintys. Su žmona vakarais kartu meldžiamės už vaikus, kaimynus, mirusius artimuosius. Svarbu kasdienoje gyventi pagal krikščioniškas vertybes, o taip pat ir prilaikyti liežuvį – nekalbėti niekų, ypač šiuo tuščiakalbiu laiku, taip pat niekam nepavydėti, nelinkėti kitam blogo“, – mintijo K. Martinaitis.
Anot jo, labiausiai vertingi tie kūriniai iš medžio, kurie atspindi ryškų charakterį, gilią emociją. „Beje, vienodų darbų niekada nekuriu. Užsako paminklą – kuriu skirtingus, juk negali jų kepti, kaip blynų“, – pabrėžė jis.
Pašnekovas pažymėjo, kad kelios skulptūros iškeliavo į Ameriką – jas sukūrė ten dirbančiam kunigui.
Skulptorius kuria iš įvairių medžių: ąžuolo, klevo, skroblo, kiek rečiau iš liepos. Darbuojasi savo kalvėje, pats gamina įrankius.
2014 m. K. Martinaitis tapo respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureatu.
2024 m. rudenį Šiluvoje jis eksponavo drožinių parodą, kurioje demonstruotos Evangelijos akimirkos, popiežių ir šventųjų bareljefai, tautiniai motyvai.
Atsisako drožti raganas ir velnius
Tikintis skulptorius K. Martinaitis jau seniai pareiškė, kad raganų ir velnių nedroš, šio įsitikinimo laikosi visą gyvenimą. Išskyrus atvejus, kai reikia atvaizduoti biblinę simboliką, pvz., archangelas Mykolas yra primynęs šėtoną.
„Žemaičių skulptūrose galima pamatyti, kad rymo ne dievukas, o velniukas, tik ragų tetrūksta, mat jie priima visus užsakymus – kuria ir velnius, raganas. Kai reikia drožti gražų veidelį – jau būna sunku, nes ranka pripranta prie grubumo, kitaip kurti jau nebeišeina. Bet tarnauti reikia vienam ponui. Kiekvienas pasirenka kam“, – teigė K. Martinaitis ir tęsė:
„Jeigu Dievas gyvenime pirmoj vietoj – tada viskas savo vietoj. Bet žmonėm taip neišeina: norisi puikybės, turto, rietis, kariauti. Su tikėjimu smagiau gyventi, žinai gyvenimo prasmę. Tikėjimas padeda ir dirbant. Štai vyskupas R. Norvila užsakė paminklą. Drožiau 6 m aukščio kūrinį, vaizduojantį kančią, atėjus laikui drožti Marijos skulptūrą – nemačiau, ką kurti, darbai stojo. Tada nuėjau į kambarį, pasimeldžiau, grįžau, atrodo ir vėl lyg kokia nematoma ranka vestų, vėl sklandžiai kūriau. Taip ir gyvenime: be Dievo – nei iš vietos“, – gyvenimiška patirtimi dalinosi K. Martinaitis.
