Po didžiausių per 24 veiklos metus atnaujinimo darbų duris vėl atvėrė Sugiharos namai-muziejus: čia pasitinka litvakų kilmės menininkės iš Jungtinės Karalystės Jenny Kagan kurta interaktyvi ekspozicija. Įžengiama į 1940-uosius, kai už Vaižganto g. 30-to namo tvoros būriavosi šimtai žydų, maldavusių Japonijos vicekonsulo Čiunės Sugiharos išrašyti gyvybės vizą, padėsiančią išsigelbėti nuo pražūties. Kilniadvasis japonas žydus nuo holokausto ir nacių okupacijos gelbėjo kartu su Nyderlandų garbės konsulu Janu Zwartendijku. Apie 6 tūkstančiams žmonių pasisekė, jie ištrūko iš Tarybų Sąjungos, pasiekė Japoniją, kitas šalis ir liko gyvi.
Vos įžengus į Sugiharos namus-muziejų pasitinka svarbiausias eksponatas – stende įrėminta Č. Sugiharos (1900-1986) išduota tranzitinė viza per Japoniją bei galutinio kelionės tikslo viza, išduota Jano Zwartendijko (1896-1976). Pastaroji viza leido vykti į Nyderlandų kolonijas Kiurasao salose Karibų jūroje. Virš dokumentų kabo iš vizų išlankstytos gervės – šie paukščiai Japonijoje simbolizuoja taiką. Atnaujinto muziejaus įdomybes pasakoja istorikas Linas Venclauskas.
Nepakluso tėvui
Čiunė Sugihara diplomatu tapo atsitiktinai – jo tėtis mokesčių mokėtojas planavo, kad sūnus baigs medicinos mokslus ir taps gydytoju. Tačiau sūnui buvo artimesni humanitariniai mokslai ir jis, prieštaraudamas tėvo valiai, pasirinko studijuoti anglų kalbą.
„Pagal japonišką tradiciją, negali prieštarauti tėvo autoritetui ir valdžiai, tad Čiunė Sugihara nuėjo laikyti medicinos egzamino, bet atidavė tuščią lapą, o grįžęs namo tėčiui pasakė: atrodo, aš neįstosiu. Tėtis išsiaiškino gudrybę, kurį laiką nebendravo su sūnumi, o galiausiai atsisakė jį remti. 17-metis turėjo save išlaikyti: ne tik mokytis, bet ir dirbti. Netrukus laikraštyje jis rado skelbimą, kad Japonijos užsienio reikalų ministerija formuoja naują diplomatų laidą ir ieško specialisto, mokančio rusų kalbą. Išsiuntęs užklausą sulaukė teigiamo atsakymo“, – sakė istorikas J. Venclauskas.
Japonijos konsulatas – elitiniame Kauno rajone
Čiunė Sugihara 1939 m. rudenį išsinuomojo Lietuvos švietimo ministro Juozo Tonkūno elitiniame Kauno radijo rajone pastatytą modernistinio stiliaus namą (Vaižganto g. 30), sudarytą iš dviejų butų. Kaimynystę šiame prestižiniame rajone jam palaikė politikai, diplomatai, karininkai, rašytojai, aktoriai.
Kaune tarpukariu buvo 30 užsienio atstovybių, gyveno nemažai užsieniečių, kadangi Č. Sugihara mokėjo ne tik gimtąją japonų, bet ir kinų, prancūzų, anglų, vokiečių, rusų kalbas – galėjo su dauguma susikalbėti.
I a. jis įrengė Japonijos konsulatą, o II a. apsigyveno jo šeima. Nors japonų diplomatas su antrąja žmona Jukiko ir sūnumis Hirokiu ir Čiakiu čia gyveno tik metus, šeimą spėjo papildyti trečiasis sūnus Harukis, gimęs P. Mažylio gimdymo namuose. Kartu gyveno ir Jukiko sesuo Setsuko, įamžinusi dalį šeimos akimirkų fotoaparatu.
Turėjo žvalgybinių užduočių
Č. Sugihara Kaune Japonijos vicekonsulu dirbo 1939-1940 m. Kartu jis turėjo ir žvalgybinių užduočių.
Oficialiai dirbdamas vicekonsulu Č. Sugihara turėjo gerinti kultūrinius, ekonominius ryšius tarp Lietuvos ir Japonijos, tačiau buvo ir kita, neoficiali misija – žvalgybinis darbas. Diplomatas privalėjo aprūpinti savo vyriausybę pirmine informacija.
Žvalgybinį darbą dirbo ir specialūs darbuotojai, įdarbinti paprastais darbininkais: vairuotojas, kurjeris, kiemsargis ir kt.
„Lietuva tuomet Vakaruose turėjo sieną su nacių Vokietija, Rytuose – su sovietų sąjunga. Naciai ir japonai buvo sąjungininkai, bet vieni kitais nepasitikėjo, tad norėjo turėti savo žmogų čia. Č. Sugiharos buvimas Lietuvoje pasitarnavo Japonijos žvalgybiniems tikslams”, – teigė istorikas L. Venclauskas.
Pro langus žvelgė nevilties kupinos žydų akys
Priešais dabartinę svetainę (pagal J. Kagan koncepciją ji iš II a. atkelta į I a.) kabo tarpukario Kauno diplomatijos nuotraukos. Jose užfiksuota kaip diplomatai švenčia Naujuosius metus, kitas šventes, dalyvauja pobūviuose. Pateiktos ir Sugiharų šeimos nuotraukos. Viename atvaizde užfiksuotas D. Britanijos ambasadorius Tomas Hildebrandas Prestonas, irgi prisidėjęs prie žydų gelbėjimo. Jam muziejuje išskirta nedidelė ekspozicija.
Namų svetainė apstatyta tarpukario baldais. Žvelgiant pro svetainės langus matyti Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai, žvelgiantys iš ikoninės to laikmečio nuotraukos, darytos prie šių namų tvoros. Pabėgėliai dieną, naktį laukdavo vizų išdavimo. Tiesa, iki šių dienų tvora neišliko, lankytojai įeina tik pro simbolinius gyvybės vartus.
„1940 m. rugsėjį palikdamas Lietuvą ir išvykdamas į Berlyną, tikėtina, jis visą kilnojamąjį turtą: baldus, asmeninius daiktus, greičiausiai, išsivežė į Berlyną. Kur tie daiktai dabar – nežinome. Kai 1947 m. sovietai jį išleidinėjo į Japoniją, šeimos atminty išliko, kad asmeninius daiktus, dalį fotografijų sovietai konfiskavo, jie yra Maskvos archyvuose“, – sakė istorikas L. Venclauskas.
Svarbiausia – žmogiškumas
Išlikę duomenys rodo, kad Č. Sugihara rašė Japonijos užsienio reikalų ministerijai, teiraudamasis, ar gali išduoti vizas gausybei šalia jo namų laukiančių žmonių. Negavęs pritarimo jis prisiėmė asmeninę atsakomybė ir pradėjo išdavinėti vizas. Užfiksuota, kad Č. Sugihara išdavė 2139 vizas, tačiau vaikams nereikėjo atskiros vizos, tad dažnai keliaudavo su tėvais, kartais viena viza galiodavo visai šeimai. Skaičiuojama, kad buvo išgelbėta apie 6 tūkst. žmonių.
„Negaliu apleisti žmonių, kurie prašo mano pagalbos. Juos apleisdamas, aš nepaklusiu Dievui. (…) Kad ir kokia bausmė manęs lauktų, aš klausysiu tik sąžinės balso“, – yra sakęs Č. Sugihara, tad net išvykdamas iš Lietuvos, Kauno geležinkelio stotyje pro traukinio langus dalino paskutines vizas.
Nors muziejuje nėra išlikusių autentiškų Č. Sugiharos daiktų, svetainėje matyti būtini to meto atributai: tarpukario baldai, radijo aparatas „Philips“, pianinas, kurio klavišą paspaudus pradeda groti lenkų kompozitorės T. Badarzewskos kūrinys „Mergelės malda”. Šį kūrinį konsulas mėgdavo dažnai skambinti. Ant staliuko padėti diplomato žmonos Jukiko Sugiharos atsiminimai išduoda, kad jei groja šį kūrinį, vadinasi, vyras yra ramus, medituojantis, planuojantis savo veiklą į priekį.
Operacijų kambaryje – pabėgėlių istorija
Buvęs poros miegamasis virto Operacijų kambariu. Jis yra interaktyviausias visame name: šviečia LED ekranai, „prakalba“ knygos, įdomybes ima pasakoti audiogidas. Čia pateikiama informacija, kokie politiniai įvykiai Lietuvoje vyko nuo 1939 m. kovo 22 d. iki 1941 m. birželio 22 d. Informacija sklinda garsu ir vaizdu. Lankytojai daugiau sužinos apie pabėgėlius tarpukariu, kuomet Lietuva priėmė daugiau kaip 30 tūkst. karo pabėgėlių.
„Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pabėgėlių nedaug kas laukė. Visos vyriausybės liepė diplomatams neskubėti, sakyti žmonėms, kad neturi nurodymų, jog neprivažiuotų naujų žmonių. Lietuva elgėsi priešingai, 1939 m. prasidėjus karui apie 30 tūkst. civilių pabėgėlių Lietuva priėmė vien iš Lenkijos. Šiame kontekste Lietuva pasirodė kaip drąsi, atjaučianti šalis“, – pažymėjo istorikas L. Venclauskas.
Muziejaus lankytojai pamatys, kaip kito valstybių sienos, kaip kilus neramumams iš šalies išvyko užsienio atstovybės. Įvykių tėkmėje įsilies ir ypatinga Čiunės Sugiharos istorija. Muziejuje informacija pateikiama lietuvių, anglų ir japonų kalbomis.
„Svarbu parodyti galimą žydų Lietuvoje likimą. Č. Sugihara ir J. Zwartendijkas žydus gelbėjo ne tik nuo holokausto, bet ir nuo sovietų okupacijos, juk 1941-1944 m. 90 proc. Lietuvoje buvusių žydų buvo sunaikinta“, – pabrėžė istorikas J. Venclauskas.
Svarbiausia namų vieta – darbo kambarys
I a. įrengtas Č. Sugiharos darbo kabinetas, kur jis 1940 m. liepos pab.-rugpjūčio 25 d. išdavinėjo vizas šalia namų besibūriuojantiems karo pabėgėliams, daugiausia žydams. Sovietai išvarė šeimą iš šių namų 1940 m. rugpjūčio 25 d. Paskutinę savaitę diplomatas gyveno „Lietuvos“ viešbutyje (dab. „Metropolis“), ten irgi išdavinėjo vizas. Žmonos Jukiko liudijimu, vyras dirbdavo 14-15 val. per parą, sutrauktomis, suvargusiomis rankomis, skaudančiais riešais.
„Č. Sugihara be J. Zwartendijko darbuotis negalėjo, nes Sugiharos viza buvo tranzitinė, o Zwartendijko – galutinio vykimo. Iš Lietuvos pabėgėliai važiuodavo į Maskvą traukiniu, iš ten į Vladivostoką dardėdavo traukiniu Transsibiro geležinkeliu. Apie 9,7 tūkst. km kelionė trukdavo porą savaičių. Po to keltas žmones atplaukdydavo į Japoniją. Kelionė buvo nepaprastai brangi, vienam žmogui atsieidavo apie 200 tuometinių dolerių, šiandien kaina sudarytų apie 5 tūkst. vienam žmogui. Laimei, padėjo giminaičiai, žydų tarptautinės organizacijos“, – pasakojo istorikas L. Venclauskas. Japonijoje pabėgėliai neužsiliko, dauguma išvyko į JAV, kiti į Kanadą, Izraelį, PAR ir kt.
Už žydų gelbėjimą Č. Sugiharai 1985 m. buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, J. Zwartendijkui šis titulas buvo suteiktas 1997 m. (po mirties). Muziejus šiai asmenybei atspindėti skyrė visą kambarį.
Kitoje patalpoje, kur anksčiau veikė šeimos kambarys, lankytojai gali „pasigaminti” vizą – tereikia atsisėsti prie stalo ir kai veido išraiška ekrane bus tinkama – paspausti mygtuką. Aparatas pagamins vizą pagal Č. Sugiharos išrašytą vizos originalą.
„Tėvynėje Č. Sugihara žinomas, nes Japonija Antrojo pasaulinio karo metais nelabai turi kuo didžiuotis“, – paminėjo istorikas ir pridūrė, kad šio diplomato istorija tapo dar geriau žinoma po 2015 m. sukurto biografinio filmo „Persona Non Grata“ (rež. Cellin Gluck).
Lankydavosi „Metropolyje“, „Konrade“
Kaip atrodė Č. Sugiharos gyvenimas Kaune? Pasak istoriko L. Venclausko, jis mėgdavo lankytis miesto centre, Laisvės alėjoje, „Metropolio“ restorane ar „Konrado“ kavinėje. Gali būti, kad sekmadieniais nueidavo ir į netoliese esančią Kauno cerkvę, nes vesdamas pirmą žmoną Klaudiją Apolonovą priėmė stačiatikių tikėjimą.
„Sugiharos buvo vienintelė reguliariai gyvenanti japonų šeima tarpukario Kaune. Č. Sugihara buvo kompanijos žmogus, ne oficialus ir šaltas japonas. Lengvai megzdavo pažintis. Tik jį stebino tuščios šalies erdvės: važiuoji, o aplink laukai, tuščia, vos vienas, kitas namelis“, – sakė pašnekovas.
Vyriausias šeimos sūnus Hirokis Sugihara atsiminimuose rašė, kad Kaune šeimai patiko, su tėčiu jie gan dažnai važiuodavo į gamtą, miškus, smagiai leisdavo laiką.
Žmona Jukiko Sugihara atsiminimuose paminėjo gražią Vaižganto gatvę, gerą kaimynystę. Su vaikais mėgdavo žaisti parke. Beje, Radijo rajonas dar nebuvo taip tankiai apstatytas, tad šeima pro dalį langų matė Ąžuolyno parko prieigas.
Žinoma, kad kaunietės Jadvygos Ulvydaitės pavaišinta obuolių pyragu, Jukiko Sugihara paprašė recepto, tikėtina, kad tai tapo vienu jos kepinių gyvenant Kaune.
Idilę suardė sovietinė okupacija. Sovietai išvarė šeimą iš Lietuvos, Sugiharos iš Kauno išvažiavo 1940 m. rugsėjo 4 d.
Į Kauną sugrįžo išgelbėtojų artimieji
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Č. Sugiharos namus ėmė lankyti išgelbėtieji, ši informacija pateikiama Išgelbėtųjų kambaryje. Ant sienų kabo apie 60 veidų – tai žmonės, kurie fiziškai lankėsi šiuose namuose ir gavo vizas. Dabar muziejų aplanko išgelbėtųjų vaikai, anūkai, proanūkiai, tad ant sienų jau kabo nemažai ir jų nuotraukų.
Dar viena įdomi muziejaus erdvė – Gerumo kristalo kambarys, kuriame eksponuojamas atvirukas, siųstas Vytautui Žakavičiui iš Japonijos 1941 m. kovo mėn. Už žydų slėpimą 1944 m. jis su bendraminčiais buvo sušaudytas Kauno IX forte. Ekspozicijoje pateikiama ir daugiau tragiškai pasibaigusių žydų gelbėtojų istorijų.
Muziejuje į akis krenta svarbi citata iš Talmudo: „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėjai visą pasaulį.“
Planuose – įkurti japoniško stiliaus sodą, sutvarkyti įvažiavimą
2001-aisiais duris atvėrę Sugiharos namai-muziejus yra vienas iš nedaugelio privačių muziejų Lietuvoje, jis priklauso Garbaravičių šeimai. Muziejus išlaikomas iš lankytojų bilietų ir geradarių aukų. Iki pandemijos muziejuje per metus apsilankydavo apie 20 tūkst. žmonių, daugiausiai tai buvo turistai iš Japonijos, taip pat atvykdavo turistų iš Izraelio, JAV, Vokietijos, Prancūzijos. Tai padėdavo muziejui išsilaikyti. Lankytojų drastiškai sumažėjo nuo karo Ukrainoje pradžios. Siekiant grąžinti turistų srautus, buvo nutarta atnaujinti ekspoziciją, pasitelkiant menininkę Jenny Kagan.
Muziejaus atstovai turi ateities planų: įkurti japoniško stiliaus sodą, sutvarkyti įvažiavimą. Tam reikia rasti partnerius, finansavimą.
Įdomu, kad šiuo metu sode auga obelys, menančios Sugiharų laikus. Auga ir keturios sakuros, pasodintos Jukiko Sugiharos. Ji, beje, muziejuje lankėsi 2001-aisiais. Muziejus kasmet kauniečius ir miesto svečius kviečia į sakurų žydėjimo šventę.
Atsinaujinęs muziejus nuo sausio 18 d. kviečia į potyrių ekskursijas, kurių metu vaišinama japoniškais skoniais: žaliąja arbata, saldumynais. Potyrių ekskursijos trunka apie dvi valandas ir atsieina 22 eurus (paprasta ekskursija be potyrių kainuoja 8 eurus). Apsilankymą reikia derinti iš anksto.
