Vos prieš porą metų atrodė, kad 26-erių kaunietei Miglei Cibulskaitei visas gyvenimas dar tik priešaky. Darbas, mokslai, sūnelio Jono auginimas ir mylimas draugas šalia – pagrindiniai aspektai, iš ko susidėjo Miglės kasdienybė. Visgi, praėjusiais metais moters gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, kuomet Miglė iš medikų išgirdo skaudžią žinią – „jums kraujo vėžys“.
Pašnekovė pasakojo, kad tuo metu visos svajonės, šviesios mintys apie ateitį ir planus subliuško. Visą fokusą tuomet teko sutelkti į sveikimą nuo mirtinos ligos.
„Aš vieniša mama, tad gyvenau kaip ir visi – rūpinausi vaiku, skubėjau į darbą, vaikų darželį. Tuo pat metu studijavau, tačiau studijas ligos metu reikėjo nutraukti“, – apie savo gyvenimą pasakojo Miglė.
Supainiojo su infekcija
Miglė pasakojo, kad visą gyvenimą iki tol buvo sveika moteris. Visgi, praėjusiais metais pradėjo pastebėti neįprastus simptomus.
Tuo metu moteris ėmė sirgti ir jai gydytojai visuomet nustatydavo anginą. Kadangi medikų durų slenkstį mynė dažnai, moteris manė, kad sirgimas – nieko rimto.
„Tuo metu aš dažnai vaikščiodavau pas gydytojus tikrintis, bet galvojau, kad visi silpnumo požymiai man yra dėl to, kad nuo anginos nusilpo imuninė sistema“, – pasakojo Miglė.
Kadangi pašnekovė tuomet nieko blogo neįtarė, ji išvyko atostogauti. Visgi, atostogų metu jos savijauta ėmė dar labiau prastėti.
Per atostogas pašnekovei pradėjo vis labiau kilti aukšta temperatūra, ji pradėjo atsikosėti krauju, tad reaguoti į situaciją ji privalėjo.
„Man taip pat raktikaulio srityje atsirado didelis guzas, tad grįžusi į Lietuvą nuėjau pas šeimos gydytoją.
Ji patarė man kelias savaites gerti antibiotikus, nes mes galvojome, kad man – kažkokia infekcija“, – gydymo eiga dalijosi moteris.
Į paskirtą gydymą Miglės organizmas niekaip nereagavo. Pašnekovė pasakojo, kad tablečių teko išgerti ne vieną, o rezultato nebuvo jokio.
Po sugerto antibiotikų kurso Miglė pakartotinai pasirodė pas savo šeimos gydytoją, kur paaiškėjo, kad jos kraujo rodikliai blogėja.
„Tada mane išsiuntė į skubios pagalbos skyrių, kur mane paguldė į intensyvios pagalbos skyrių ir atliekant įvairius tyrimus nustatė, kad man limfoma – kraujo vėžys“, – lemtingą akimirką prisiminė Miglė.
Pasaulis išslydo iš po kojų
Diagnozės nustatymas Miglei prilygo dūriui į širdį. Moteris pasakojo, kad sunku net apsakyti, kokius jausmus ji tuo metu išgyveno.
„Gerai pamenu, kaip gydytojas man ramiu balsu pasakė: „Jums limfoma, arba sarkoidozė“. Tuo metu nežinojau, ką reiškia nei vienas, nei kitas.
Pasigoogle‘inau ir sužinojau, kad man vėžys arba ganėtinai rimta imuninė liga“, – kalbėjo ji.
Vienišai mamai tuo metu galvoje prabėgo tūkstantis minčių. Ji klausė savęs, kaip gyventi toliau, kokiu keliu eiti.
Sudėtingiausia buvo pagalvojus apie 6-metį sūnelį Joną, kuris, nelaimės atveju, būtų likęs vienui vienas…
„Man buvo visiškas šokas. Apėmė toks siaubas, kad maniau, jog palatos lovoje mane ištiko panikos priepuolis.
Visas gyvenimas išslydo iš po kojų, man prireikė laiko atsipeikėti. Galvojau, kas dabar bus su mano vaiku… Tikrai buvo labai sunku“, – susigraudino Miglė.
Po diagnozės nustatymo pašnekovei buvo skirtas chemoterapinis gydymas. Ji pasakojo, kad tuo metu dažnai mindavo ligoninės slenkstį.
„Tuo metu atsiguldavau į ligoninę, kur man leisdavo chemiją. Vėliau po jos būdavo skiriamos dvi savaitės, kad organizmas galėtų atsigauti“, – kalbėjo Miglė.
Šiuo laikotarpiu Miglės gyvenimas pasikeitė iš esmės. Ji nebegalėjo dirbti, nes nebeturėjo jėgų ir didžiąją dalį laiko praleisdavo ligoninėse.
Taip pat pašnekovė labai saugojosi infekcijų, mat šios sergančio ir nusilpusio Miglės organizmo nebūtų aplenkusios.
Šiuo sudėtingu periodu Miglė turėjo išgyventi ir dar vieną smūgį – vos prasidėjus gydymui ją paliko mylimasis.
Nors tuo metu aplink save moteris turėjo ją mylinčius šeimos narius, tačiau prisipažino, kad aplink save ji artimųjų nenorėjo. Miglė troško daugiau laiko būti su savimi, padėti sau susivokti, kas laukia.
„Buvau sudėtingoje psichologinėje būsenoje. Pamenu, kad būdavo dienų, kai galvodavau, kad visur eisiu ir viską darysiu, bet būdavo dienų, kai nenorėdavau nieko ir visų nekenčiau.
Gulint lovoje mąstai, kodėl ir už ką būtent tu susirgai, tad tų minčių kildavo pačių įvairiausių“, – niūriai tarstelėjo ji.
Didžiausias palaikymas – iš sūnaus
Prakalbus apie šiuo metu jau septintuosius gyvenimo metus skaičiuojantį Miglės sūnų Joną, moteris atviravo, kad jam prisipažinti buvo sunkiausia.
Ji pasakojo, kad visuomet bandė iš toli ir labai atsargiai prieiti prie šios temos ir gerai apgalvojo, kaip pasikalbėti apie tai su vaiku.
„Iš pradžių jis žinojo tik tiek, kad aš sergu, nes gulėjau ligoninėje. Iš tiesų, pirmiausia aš pati norėjau su tuo susitaikyti, susidėlioti mintis galvoje, nes tik po to galėjau imti šnekėtis su sūnumi.
Aš norėjau galėti jam pasakyti, kad tai tik laikinas etapas ir viskas bus gerai“, – tuometiniais pamąstymais dalijosi pašnekovė.
Pasak Miglės, jos liga sūnelį labai paveikė. Ji pastebėjo, kad po pokalbio apie ligą jis tapo kur kas prieraišesnis ir norėjo kuo daugiau laiko praleisti kartu.
Taip pat moteris pasakojo, kad Jonas iki šiol nori daugiau motiniškos šilumos nei anksčiau. Jam reikalingas didesnis kiekis apkabinimų ir paglostymų iš mamos.
„Tuo metu, kai pradėjau sirgti, jam buvo tik šeši metai. Jis visko galbūt taip rimtai nesuvokė, bet manau, kad kai jis bus didesnis, atsimins kiekvieną etapą.
Gerai pamenu, kai man nukrito plaukai, – jam nebuvo labai gražu žiūrėti. Visgi, po to jis taip man pasakė: „Mamyte, tau plaukai užaugs ir bus kaip mano. Galėsime darytis vienodas šukuosenas“. Tad Jonas visą laiką mane palaikė“, – džiaugėsi mama.
Šiuo metu mažasis Jonas taip pat stengiasi prižiūrėti mamą. Miglė pasakojo, kad pamatęs, jog mama liūdna, Jonas visada paklausia, kas ne taip.
Nesveikų produktų Miglės lėkštėje sūnus taip pat nepraleidžia pro akis. Sūnus visuomet sudrausmina mamą ir prašo nevalgyti nesveiko maisto.
Bando gyventi toliau
Šiuo metu Miglė jaučiasi geriau. Tiesa, ji pasakojo, kad vis dar yra stebima gydytojų ir kas tam tikrą laiką turi apsilankyti ligoninėje ir pasitikrinti kraują.
Visgi, nepaisant to, moteris mėgina judėti pirmyn. Nors būna dienų, kuomet savijauta neleidžia gyventi aktyvaus gyvenimo, tačiau Miglė stengiasi tam nepasiduoti.
„Būna įvairių dienų, vis dar jaučiu išliekamuosius požymius. Kartais jaučiuosi labai pavargusi, bet bandau daugiau judėti, einu sportuoti su trenere, jodinėju.
Man labai padeda buvimas su žirgais, nes psichologinei būsenai šis užsiėmimas į naudą“, – pasakojo pašnekovė, pridėdama, jog šiuo metu jau yra grįžusi ir į studijas.
Paklausta, iš kur semiasi stiprybės atlaikyti likimo siųstus išbandymus, Miglė pasakojo, kad iš savęs.
Pasak jos, niekas kitas nėra atsakingas už jos laimę, tik ji pati. Šis suvokimas veda moterį į priekį:
„Gyvenime yra taip, kad jeigu tu pats nepasidarysi, nieks už tave nepadarys. Juk norisi prisiminti tas dienas, kai buvo gera, galėjai šypsotis ir stengiesi kovoti dėl tų dienų, kad jų būtų kuo daugiau.“
Daugiau skaitykite čia.
