Galbūt esate nors viena ausimi girdėję apie neįprastą nutikimą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentų bendrabučio kieme? Praeiviai atsitiktinai pastebėjo į statybinių atliekų konteinerį sumestas senovines knygas – 5 kubinius metrus perduodamų utilizuoti „šiukšlių“, t. y. apie 15 tūkstančių leidinių, tarp jų – didelė dalis XVIII–XIX a., kai kurie paženklinti Vytauto Didžiojo universiteto klinikos ar Stepono Batoro universiteto Vilniuje antspaudais. Kol gavusios pranešimą įvairios institucijos aiškinosi, kas dėl to kaltas ir kaip kultūringiau pasielgti su dar nesunaikintais archyvo likučiais, įdomesnius egzempliorius išgelbėjo pastabūs miestiečiai, priglausdami savo asmeninėse bibliotekose.
Šis įvykis išplaukė atmintyje kaip požiūrio į paveldą palyginimas, klausantis fotomenininkės Svetlanos Baturos pasakojimo apie jai atitekusį neįtikėtinos vertės kultūrinį lobį.
Radybos senoje spintoje
Kartais atsitiktinumas gali pasirodyti anaiptol neatsitiktinis, ypač tokiais atvejais kaip aptariamasis, kai netikėtai atrastas tarpukario nuotraukų archyvas atsiduria ne šiaip smalsuolio, o fotografės – atkaklios ir kruopščios tyrėjos – rankose. Visą S. Baturos dėmesį ir kelerių pastarųjų metų laisvalaikį visiškai okupavo istorinių tyrimų projektas, kurio pradžia – netikėtas jos greitakalbės draugės skambutis: „Klausyk, toks reikalas. Mums reikėjo iškraustyti Martyno senelių butą ir, va, radome tokių… Nežinau, kas čia yra – nuotraukos, negatyvai. Neplanuojame saugoti, bet, galvoju, tau parodysiu. Gal nori pažiūrėti?“ Na, kas gi nenorėtų? Juk visos senienos turi savo istoriją. Ir šios tą pačią dieną atsidūrė pas Svetlaną. Daugybė skirtingo formato fotografijų, negatyvų, stikliukų, kontaktinių atspaudų. Viskas tvarkingai surūšiuota vokeliuose, datuota, antspauduota ir aprašyta. Kiekvienas daiktas toje dėžėje prilygo stebuklui.
„Būtent nuo antspaudų ir prasidėjo visa mano tyrinėjimų istorija, – pasakoja Svetlana. – Ant vokelių pastebėjusi ženklinimą Giedraitis, ėmiau ieškoti tarpukario fotografo tokia pavarde. Radau Margaritos Matulytės knygoje, o paskui ir kituose leidiniuose. Stanislovo Žvirgždo straipsnyje taip pat buvo minimas Antanas Giedraitis, vienas iš Lietuvos fotomėgėjų sąjungos kūrėjų ir jos pirmininkas. Paskambinau Žvirgždui pasidžiaugti, kad galbūt turiu Giedraičio nuotraukų. Jam pasirodė labai įdomu, nes nėra žinoma, jog kas nors būtų išsaugota, iki tol niekam nepavyko rasti šio fotografo darbų. Kurį laiką maniau, kad tai vieno žmogaus archyvas, pažymėtas skirtingais antspaudais, todėl negalėjau suprasti, kodėl rašytiniuose šaltiniuose minimas ne tik Antanas, bet ir Juozas. Ant vokelių – taip pat tie du vardai. Kaip jie tarpusavyje susiję? Tada dar nežinojau, kad Antanas su Juozu – broliai.“
Nemenkos apimties archyvas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų per visą sovietmetį buvo slepiamas viename iš Kauno Žaliakalnio medinių keliabučių namų. Kaip dažnai nutinka žmogui mirus, giminaičiai kraustė būstą, ruošdami jį pardavimui. Spintoje tarp asmeninių velionio daiktų rado kažkokį maišą. Pažiūrėjo, kad nuotraukos ne jų šeimos, ir neketino saugoti. Laimei, jas parodė Svetlanai. Pradėjusi nagrinėti gautą medžiagą, ši greitai suprato, kokia ji svarbi. Pasiprašiusi draugės ir pasikvietusi talkon kelis bičiulius, apsilankė tame name. „Galvojau, būtinai dar ką nors aptiksime. Jei čia netikėtai atsirado šitos nuotraukos, jaučiau – turi būti kažkas daugiau, – prisiminė fotografė. – Sužinojau, kad paslaptį saugojusiam butui priklausė palėpės dalis, tad, vos įstengę atrakinti spyną, į ją įsibrovėme. Ten mėtėsi kone šimto metų senumo sutrūniję siūlai, apdulkėję rakandai, tualetinio popieriaus rulonai, matyt, užsilikę nuo sovietmečio.
Ir lagaminai, o juose – vėl nuotraukos, dalis jų – įrėmintos. Tąsyk prigriebiau ir seną tarpukario metų stalą, už kurio sėdėdama jaučiuosi taip, tarsi pats J. Giedraitis būtų kadaise prie jo prisilietęs. Tiesa, tas butas ir palėpė – ne Giedraičių, jų kaimynų. Nežinau, kuriame bute gyveno Juozas, bet tikrai tam pačiam name. Radau senų nuotraukų, kuriose jie visi kartu: broliai Giedraičiai ir Buožiai, išsaugoję šitą archyvą. Panašu, kad broliai dažnai keitė savo gyvenamąją vietą, tad kur Kaune buvo paskutinė Antano Giedraičio buveinė, kol kas nežinau. Manau, išsiaiškinus gali vėl iškilti kokios nors naujos medžiagos.“
Giedraičiai: kas yra kas?
Supratusi, kad niekas jokios platesnės informacijos apie Giedraičius nesuteiks ir knygose jos nėra, 2019 m. Svetlana nuvažiavo į Vilnių, į Lietuvos centrinį valstybės archyvą. Čia praleido kelias dienas, kol perprato, kokiuose skyriuose ko ieškoti. Ir štai pirmoji pažintis: prie prašymo išduoti ginklą prisegta malonaus jauno vyro – Antano Giedraičio – nuotrauka. Ne mažiau nei šis portretas žavus ir gana informatyvus to dokumento tekstas: „Turiu garbės prašyti Poną Apskrities Viršininką išduoti man leidimą ginklui / brauningui / pirkti ir laikyti, kuris reikalingas apsaugos tikslams. Gyvenu prie Radio stoties ir priseina kartais gan vėlai grįžtant iš miesto eiti per Vytauto parką, kas neturint ginklo šiek tiek nejauku. Vasaros metu gana dažnai reikalinga važinėti provincijon – tiek asmeniškais, tiek tarnybiniais reikalais / dirbu Amerikos liet. ekonominiam inform. biure, Laisvės al. 62 kaip biuro vedėjas. Tikiuosi Ponas Viršininkas mano prašymą artimiausiu laiku malonėsite patenkinti. Ant. Giedraitis.“ Lapo viršuje data – 1932 m. kovo 17 d., po pavarde nurodyta profesija – ekonomistas, telefonas ir adresas: Vaižganto g. 16. Štai kiek daug galima sužinoti vos iš vieno dokumento.
Suradusi abiejų Giedraičių prašymus ginklui, ji pradėjo nuotraukose atpažinti, kuris yra Antanas, o kuris – Juozas. „Supratau į ką žiūriu: kur autoportretas, o kur vienas brolis fotografuoja kitą. Iš tikrųjų Centriniame archyve nedaug įdomaus man pavyko surasti, tik elementarios informacijos, pavyzdžiui, prašymą surengti Fotomėgėjų sąjungos susirinkimą bei surašytus jo rezultatus. Labai nusiminiau. Ar tai viskas, nieko daugiau neišliko?.. Nusivylusi kuriam laikui užmečiau šį reikalą“, – prisimena tyrėja.
2020-aisiais gavusi Lietuvos kultūros tarybos finansavimą Giedraičių archyvo skaitmeninimui, S. Batura ėmėsi skenuoti nuotraukas ir negatyvus. Labai knietėjo pamatyti, kas juose, ir netrukus ji užsibrėžė suskaitmeninti viską, nė neįsivaizduodama tokio darbo apimties. Užtruko visą vasarą. Taip Svetlana pradėjo šiek tiek labiau suprasti tą metą, atpažinti kai kuriuos personažus, skirstyti medžiagą į temas. Paaiškėjo, kad užfiksuota nemažai etnografijos, didelė dalis asmeninio brolių Giedraičių gyvenimo, jų laisvalaikio, įdomių tarpukario Kauno vaizdų. Esama nuotraukų iš Šiluvos, Lietuvos skautijos ir tikrai daug kariškių kasdienybės. Tyrėją suintrigavo, koks gi ten ryšys su kariuomene? Ji pradėjo naršyti internete ir skaityti viską, kur tik rasdavo paminėtą Antano arba Juozo Giedraičio pavardę, rinkti informaciją iš įvairiausių straipsnių, kuriuose apie juos – nors viena eilutė. Po truputį iš faktų trupinių susidėliojo pilnesnis paveikslas.
Pasirodo, broliai Giedraičiai, kilę iš Paskynų kaimo Raseinių apskrityje, tarpukario Kaune buvo gerai žinomi veikėjai bei fotografai. Jiedu nuolat dalyvavo įvairiose fotografijos parodose, Antanas priklausė ir daugeliui komisijų, buvo vienas iš Lietuvos fotomėgėjų sąjungos steigėjų, o 1939–1940 m. – jos pirmininkas. 1933-iaisiais Kaune, Žemės ūkio rūmuose, surengtoje parodoje tarp 44 autorių savo darbus pristatė ir A. Giedraitis. 1935 m. brolių nuotraukos eksponuotos Vytauto Didžiojo karo muziejuje, antrojoje Fotomėgėjų sąjungos parodoje, kurios vertinimo komisija J. Giedraičiui skyrė IV premiją. 1944-aisiais, Sovietų armijai pasiekus Lietuvą, abu pasitraukė į Vakarus.
Juozas Giedraitis (1910–2008), baigęs kariūnų aspirantų ir ginklavimo karininkų kursus Kauno karo mokykloje, taip pat teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete, tarpukariu tarnavo Krašto apsaugos ministerijos tyrimų laboratorijoje ir Ginklavimo valdyboje (1937–1940). Karo metais pasirinkęs civilio gyvenimą jis dirbo direktoriumi bei direktoriaus pavaduotoju statybinių medžiagų ir muilo fabrikuose, vėliau – teisininku Kaune. 1944-ųjų rudenį su šeima išvyko į Vokietiją, Šverine tapo sandėlininku, o karui pasibaigus Britų zonoje vadovavo Ekernferdės, Mažosios Vitenzės ir Špakenbergo lietuvių pabėgėlių stovykloms, rašė straipsnius spaudai. 1949 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, apsistojo Hartforde, Konektikute. Dirbdamas „Royal“ gamykloje parengė lietuvių raidyną rašomosioms mašinėlėms, o vėliau įkūrė jomis prekiavusią įmonę „Sparta“. 1961-aisiais persikraustė į Ist Nortportą Niujorko valstijoje. Gyvendamas JAV J. Giedraitis buvo žinomas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veikėjas, Tautos fondo valdybos narys, vėliau tapęs šios organizacijos vadovu. Už nuopelnus Lietuvai 2001 m. jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
Meniškos prigimties Antanas Giedraitis (1906–1982), baigęs gimnaziją, Kauno konservatorijoje mokėsi griežti violončele, tačiau, finansiškai neįstengdamas tęsti muzikos studijų, gavęs valstybės stipendiją išvyko į Šveicariją, ten baigė ekonomikos mokslus Sankt Galeno aukštojoje prekybos mokykloje. Grįžęs į Kauną dirbo Ekonominių studijų draugijoje, žurnale „Tautos ūkis“, tapo „Spaudos fondo“ Fotografijos skyriaus vedėju. 1943-iaisias, vokiečių okupacijos metais, buvo paskirtas Raseinių apskrities viršininku, tačiau 1944-aisiais, artėjant frontui, su žmona Zuzana ir keturiais vaikais pasitraukė į Vokietiją, gyveno Hondorfe, Vysbadene ir Kaselyje. Antanas Vysbadene įsteigė leidyklą, leido lietuvių autorių knygas bei rotoriumi dauginamą „Giedros biuletenį“ lietuvių pabėgėliams, neskaitantiems nei vokiškai, nei angliškai. Pats rašė šiam leidiniui tekstus, bendradarbiavo su Adolfu ir Jonu Mekais. Antano šeima 1949 m. persikėlė į Konektikutą, JAV, gyveno Niu Britene ir Hartforde. Apie jo nelengvą pradžią emigracijoje ir tolesnę veiklą Amerikoje informacijos beveik nėra, tik žinoma, jog jiedu su žmona dirbo fabrikuose tam, kad vaikams galėtų suteikti geresnį išsilavinimą. Hartforde Antanas talkino lietuvių bendruomenei, vedė radijo laidą. Pablogėjus sveikatai, jie persikėlė arčiau sūnaus – į Kaliforniją.
Trečiojo brolio anūkas
Beieškant duomenų internete paaiškėjo, jog abu broliai jau mirę. Svetlana atkapstė nemažai painios ir klaidinančios medžiagos vienas kitam prieštaraujančiuose šaltiniuose. Iš pradžių ji neturėjo didelių vilčių surasti ką nors iš Giedraičių giminaičių Lietuvoje, mat buvo rašoma, jog abu broliai su šeimomis emigravo, tačiau tyrėją nustebino paskutinė pastraipa viename J. Giedraičio interviu, kurį vyras davė 2005 m. grįžęs į gimtinę. „Mano tėviškė gyvuoja. Brolio anūkas ten ūkininkauja jau 10 metų, augina vaikus…“, – džiaugėsi Juozas. Taip tyrėja sužinojo apie trečią Giedraitį – vyriausiąjį brolį Vincą – ir jo anūką Egidijų. „Tai tikrai juokinga istorija, turbūt pati geriausia, – nusprendė ja pasidalinti Svetlana. – Jau buvau neblogai susipažinusi su šiuo archyvu ir herojais nuotraukose. Atradusi, kad trečiojo brolio anūkas gyvas, dirba Vilniuje, Žemės ūkio ministerijoje, susiradau jį socialiniuose tinkluose. Vėlgi teko lyginti fotografijas su turimais atvaizdais, ar čia tikrai tas. Kadangi Egidijus – valstybės tarnautojas, rasti jo telefoną buvo nesudėtinga. Ėmiau ir paskambinau: „Laba diena, turiu jūsų šeimos archyvą.“ Tyla… Po ilgos pauzės pašnekovas pratarė: „Ne, jūs klystate.“ – „Neklystu, – sakau. – Ar jūsų šeimoje buvo Antanas Giedraitis?“ – „Taip.“ – „O Juozas?“ – „Taip.“ – „Ar jis tarnavo kariuomenėje?“ – „Tarnavo.“ – „Ar jie abu pabėgo į Ameriką?“ – „Pabėgo…“ Pradėjau jam pasakoti tuos kelis pagrindinius faktus, kuriuos žinojau. Pirma pauzė, po jos – antra, paskui – trečia, ir galiausiai: „Negali būti!“ Susitikome Vilniuje, atvežiau jam parodyti šiek tiek fotografijų. Nuostabiausia tai, kad suradome Egidijaus Giedraičio senelio vestuvines nuotraukas, kurių niekas iš jų šeimos nebuvo matę. Sunku pasakyti, kada ir kaip jos pakliuvo pas Antaną ar Juozą, tačiau jiedu išsaugojo savo vyriausiojo brolio sutuoktuvių akimirkas.“
Egidijus papasakojo apie savo senelį. Vincas neišvyko su broliais į Ameriką, nes buvo nušautas, dėl to ir jo šeima pasiliko Lietuvoje. „Egidijus, pats gyvai bendravęs su Juozu Giedraičiu, sugrįždavusiu gimtinėn, prisiminė jo apgailestavimą, jog nebeturįs tos nuotraukos, kurioje stovi tarp savo kariuomenės draugų iš jų visų aukščiausias, o aš klausiausi tos istorijos ir tiksliai žinojau, apie kurį kadrą kalbama, – šypsosi Svetlana. – Grįžusi namo susiradau jį ir nusiunčiau anūkui. Dar Egidijus užsiminė apie tai, kaip Juozas pasitraukdamas iš Lietuvos paslėpė savo kardą namuose už pečiaus. Sovietmečiu, norėdamas ginklą surasti, buvo grįžęs į namą Žaliakalnyje, todėl labai keista, kad nesirūpino savuoju vaizdų archyvu. Taip pat nežinia, kaip ir kodėl šis pateko pas Buožius.“
Įdomu, kad jame neišlikę vėlesnių nuotraukų, nei darytos 1940-aisiais. „Svarbiausias dalykas, kurio nesuprantu, kodėl taip nutiko, kaip pasisuko Antano Giedraičio gyvenimas, jog nė vienas iš jo šeimos narių – nei vaikai, nei anūkai, nei giminės Lietuvoje – iš viso nežinojo, kad jis buvo garsus fotografas, dalyvavęs tarptautinėse parodose, palikęs tiek daug vertingų atvaizdų, – stebisi S. Batura. – Aš jų dar neturiu, tačiau radau dokumentaciją. Nežinau, kur tie darbai, turbūt kažkur slepiasi ir laukia manęs.“
Beje, Juozas Giedraitis taip pat niekam nepasakojo, kad jis Lietuvoje fotografuodavo bei dalyvaudavo parodose. Galima pamanyti, jog pasitraukę į Vakarus broliai užbraukė tvirtą brūkšnį ties tuo, kas jie buvo, kuo mėgavosi ir didžiavosi tėvynėje. Suprantama, nelengva viską palikus pradėti naują gyvenimą svetur, tačiau ar tai buvo vienintelė priežastis atsisakyti fotografijos? Faktas, kad Giedraičių artimieji Amerikoje nieko nežinojo apie jų gyvenimą kitapus Atlanto, pomėgius bei pasiekimus – didžiausias atradimas, netikėtumas, sukėlęs nuostabą ne tik patiems giminaičiams, bet ir Svetlanai. Jos manymu, šie dar nesuvokia, kokio lygio fotografai buvo Giedraičiai.
Kiaulė mieste ir kitos įdomybės
Paklausta, ar skiriasi brolių vizualinė stilistika, S. Batura pripažįsta, jog sunku identifikuoti, kuris kadras kieno. „Be abejo, galima suprasti, kad kariuomenės nuotraukos – Juozo Giedraičio, bet kai kuriose iš jų užfiksuotas Antanas. Vadinasi, šis lankydavosi pas brolį Panemunės kariniame daliny ir galbūt taip pat fotografuodavo? Atvaizdą, kuriame Juozas stovi aukščiausias tarp draugų, tikriausiai irgi padarė Antanas, – svarsto tyrėja. – Tačiau yra nemažai kadrų, kuriuose Juozo rankoje – kameros nuotolinio paleidimo pultelis. Kai kur matyti, kad Juozas veikiausiai atbėgo pozuoti paskubomis, nes jo figūra atrodo neryški, „išplaukusi“ ar nepatogioje padėtyje. Matyt, „užtaisydavo“ fotoaparatą ir lėkdavo paveiksluotis.“ Taip pat yra vaizdų iš Šveicarijos – jie tikriausiai Antano, kuris studijuodamas Galene siųsdavo broliui nuotraukas kaip atvirukus, papildydamas pasakojimais, aprašais.
Tarp aptariamo archyvo žmonių atvaizdų įžymybių negausu. Pavyzdžiui, dviejose fotografijose – Antanas Smetona, tačiau užfiksuotas taip, lyg tą būtų daręs praeivis ar kažkas iš minios. Kitoje – Mykolas Romeris ir Juozas Giedraitis. Panašių kadrų esama ir daugiau, tačiau Svetlanai sudėtinga identifikuoti asmenis. Ji norėtų rasti ekspertą, išmanantį Lietuvos kariuomenės istoriją ir gebantį nuotraukose atpažinti karininkus, tarp kurių tikrai yra aukšto rango vadų.
„Šiame lobyne galima rasti visko: ir pirmojo lietuviško tanko atvaizdą – visiškai nuostabus plieninis „vabalas“, ir kiaulę Laisvės alėjoje. Iš pradžių tas akibrokštas nustebina, bet paskui pradedi gilintis ir supranti, kad tokios buvo realijos. Na, kas gi ta Laisvės alėja 1938-aisiais, kai Kaunui, kokį jį matome nuotraukose, tėra aštuoniolika? Netgi sovietmečiu Šilainių šlaituose dar ganėsi karvės, ožkos bei kiti gyvuliukai… Tai kodėl gi kiaulaitės šeimininkui neišėjus su ja į Laisvę?“ – šypsosi fotografė.
Išsiaiškinusi, kas aptiktų darbų autoriai, S. Batura kelis nuskenuotus kadrus parodė fotografijos istorijos žinovams. Išgirdusi patarimą atiduoti viską kokiam nors muziejui, nes tai asmeninis menkos vertės archyvas, ji šiek tiek nustebo ir pasiryžo dirbti prie jo tol, kol sužinos viską, ką tik gali. „Kai jau nebeliks nieko, kas man įdomu, kai sudėliosiu visą to meto paveikslą, tada tikrai perleisiu šią medžiagą muziejui. Tik ji jau bus mano sutvarkyta ir aprašyta. Labai noriu surengti parodą, išleisti albumą“, – vardija sumanymus Svetlana.
Pasak tyrėjos, turint tokį archyvą, kuriame, veikiausiai, visi fotografo padaryti kadrai, tarp jų, be abejo, esama ir kreivų, šleivų, su atsitiktine dviguba ekspozicija, personažais nukirstomis kojomis, galvomis ir panašiai. „Pradžioje tikiesi šedevrų, o pasikapstęs randi tokią „mišrainę“. Prisipažinsiu, buvo momentų, kai galvojau, kad tie ekspertai teisūs, nieko čia nėra, tik nevykę bandymai, – atskleidžia savo požiūrio kaitą pašnekovė, – tačiau ėmusi juos atrinkinėti žiūriu – o Dieve! Ir tas puikus, ir anas, o tų nuostabių nuotraukų – šimtai. Iš 2000 negatyvų bei fotografijų tikrai yra ką parodyti. Tai štai, į mano rankas pateko neapdirbtas, nesurūšiuotas, visiškai autentiškas tarpukario fotografų archyvas su visais nepavykusiais kadrais, ir kai kurie iš jų man net labai patinka.“
Kaimynai ir jų laiškai
Reikia pabrėžti, kad Buožiai, spintoje slėpę Giedraičių fotografijas, buvo be galo drąsūs Lietuvos patriotai. Nagrinėdama gautą medžiagą Svetlana suprato, jog yra tokių vaizdų, kuriuos sovietmečiu ne kiekvienas būtų laikęs savo namuose. Juose – lietuviški tankai, kariuomenė, karo mokykla, Lietuvos policija ir pan. Šie žmonės labai rizikavo, saugodami tokį archyvą, turint galvoje ne tik jo tematiką, bet ir dydį – virš 2000 įvairių fotografinių objektų. S. Batura ėmė domėtis Buožiais, klausinėti savo draugės, ar kraustydami jų butą dar ko nors nerado. Tai štai – rado: laimingos sutuoktinių poros asmeninius daiktus, tarpukario nuotraukų albumus, sovietmečio laikų autobiografijas, vaikų piešinius bei korespondenciją. Giminaičiai šeimos relikvijas sutiko paskolinti tyrimui.
Analizuodama jai patikėtą paveldą Svetlana pastebėjo, kad laiškai yra lygiai tų pačių metų kaip ir fotografijų archyvas: 1922–1940. Visus juos rašė J. Giedraičio kaimynas ir geras bičiulis Stasys Buožis. Tai buvo žinomas žmogus, 1923-iaisiais dalyvavęs Klaipėdos krašto sukilime, 1924-aisiais – pirmojoje Dainų šventėje. Baigęs Dotnuvos žemės ūkio technikumą jis įsidarbino melioratoriumi, tad dažnai būdavo išvykęs sausinti Apaščios upės slėnio ar Ukmergės krašto pelkių. Po karo S. Buožis baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, tapo docentu ir daugelį metų dirbo Melioracijos katedros dėstytoju. Minėtu tarpukario laikotarpiu iš darbinių kelionių jis kone kasdien rašydavo savo žmonai – Antaninai Žlabytei-Buožienei. Ši išsilavinusi moteris, baigusi Dotnuvos žemės ūkio akademiją, tuo metu užėmė Kauno „Pienocentro“ Agronomijos skyriaus viršininkės pareigas. Antanina itin brangino vyro laiškus, kuriuose jis iki smulkmenų pasakojo apie savo kasdienybę, jausmus bei nuotaikas, pavyzdžiui, kaip pavargsta darbe ir kaip jam viskas pabodo.
Tai ištiso dešimtmečio korespondencija, iš kurios galima sužinoti, kaip to meto lietuviai vertino valdžią, kelius, atlyginimus, nekalbant apie jų asmeninius santykius. Šie Giedraičių ir Buožių archyvai neįtikėtinai puikiai dera ir papildo vienas kitą: fotografijos kaip vizualioji medžiaga, o laiškai – tarsi rašytinės kasdienio gyvenimo iliustracijos atskleidžia nepaprastai detalią tarpukario panoramą, leisdami itin tikroviškai įsivaizduoti tų laikų eilinio žmogaus žemiškus rūpesčius.
Deja vu iš vaikystės
S. Batura prisipažino, kad dirbdama prie minėtojo archyvo jaučiasi gana keistai, ypač dabar, kai išsiaiškino apie jį gana daug. Ši patirtis pašnekovę sugrąžino į vaikystę: „Atsimenu, man būdavo didžiausia pramoga atvažiavus pas močiutę užsidaryti jos svetainėje, apstatytoje senais baldais. Tikra interjero klasika: spintelė su šeimos albumais, o ant jos – televizorius. Jausdavau tokį malonumą atsisėdusi ant kilimo vartyti tuos albumus! Galėdavau taip kiurksoti nuo ryto iki vakaro – laikas pradingdavo. Mano teta taip pat fotografavo, todėl nuotraukų buvo labai daug. Įsižiūrėdavau į žmonių veidus – nei aš juos kada gyvai mačiau, nei pažinojau, jie man visiškai svetimi, nors su kai kuriais siejo kraujo ryšys. Ir vis dėlto kažkas prie jų be galo stipriai traukė. Pamenu, močiutė sakydavo: „Eikš, padėsi ką nors namie, ko čia laiką gaišti prie tų nuotraukų!“, o man norėjosi tik dėliot jas iš vieno albumo į kitą, iš vienokio vokelio – į kitokį. Ir štai, gavusi Giedraičių archyvą, pajutau visiškai tą patį – galėjau sėdėti prie jo valandų valandas, vartyti, tyrinėti… Tik pakeliu akis – tamsu! O aš vis dar palinkusi prie fotografijų, apimta atradimo ekstazės. Žiūrėjau į šias Giedraičių nuotraukas, ir man visiškai nerūpėjo, kad jose įamžinti žmonės nėra mano giminės. Tiesiog buvo be galo įdomu. Vėliau, kai jau pamačiau negatyvų vaizdus kompiuteryje, apėmė visai kitas jausmas.
Žvelgiau į fotografijų herojus, besišypsančius ekrane, regis, apžiūrinėjančius mane pačią, ir negalėjau patikėti, kad jie gyveno prieš 100 metų. Man jie tokie šiuolaikiški, tikroviški ir nuostabūs, kad negaliu savęs įtikinti, jog tai buvo taip seniai. Dabar jaučiuosi tiems žmonėms tokia artima kaip savo giminei. Apie tam tikrą jų gyvenimo laikotarpį žinau gal net daugiau negu jų giminaičiai. Šis archyvas iš tikrųjų yra stebuklingas, nes man atsiveria informacija, kurios nei laukiau, nei ieškojau.“
Archyvų viešinimo laikas
Keli pastarieji metai fotografijos istorijai išties be galo dosnūs netikėtų atradimų. Pernai Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose surengtoje parodoje „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ pirmą kartą eksponuotos nuotraukos pelnė didelį fotografijos meno mylėtojų susidomėjimą ir susižavėjimą.
Įdomu, kad šio tarpukario fotografo archyvo likimas labai primena Giedraičių paveldo istoriją: tuoj po karo (1948–1950) daugiau nei 800 A. Ingelevičiaus stiklinių ir celiulioidinių negatyvų nežinomo asmens buvo perduoti Vilniaus krašto etnografijos muziejui. Vėliau sujungus ir pervadinus kelis muziejus, kolekcija pateko į Lietuvos nacionalinio muziejaus fondus ir gulėjo ten ilgus dešimtmečius, kol prieš 6 metus senuose stalčiuose ją aptiko muziejininkė Vitalija Jočytė. Netyčia surasta unikali fotografinė medžiaga po 70 metų pradėta tyrinėti ir viešinti.
Neįtikėtini sutapimai: Antanas Ingelevičius ir broliai Giedraičiai tikrai buvo geri pažįstami, dalyvavo Fotomėgėjų sąjungos veikloje, eksponavo savo darbus toje pačioje parodoje ir, tikėtina, po jos linksminosi bendrame vakarėlyje. Tarp jų buvo šioks toks amžiaus skirtumas, kuris atsispindėjo ir A. Ingelevičiaus fotografijose – jos kone 10 metų ankstesnio laikotarpio.
Tai štai, Giedraičių archyvas, pragulėjęs Buožių spintoje tik vos ilgiau – 75 metus, Svetlanai Baturai atiteko 2019-aisiais, beveik tuo pat laiku, kai atsirado S. Ingelevičiaus negatyvų rinkinys.
„Iš vienos pusės, galėtume sakyti – viskas, čia jau visa istorija, bet iš kitos – dar tiek daug neatskleista. Tolesni tyrimai labai priklausys nuo to, kas dar prie šių nuotraukų prisilies, peržiūrės archyvo medžiagą ir galbūt atpažins ano meto veikėjus. Manau, kad fotografijose besikartojantys žmonės brolių Giedraičių socialiniame gyvenime užėmė svarbią vietą, todėl tokia informacija gerokai praplėstų mūsų žinias apie juos“, – tikisi S. Batura.
Tiesą sakant, tai, kad šis fotografinis lobis ne pradingo išmestas į šiukšlių konteinerį, o pateko į rūpestingas tyrėjos rankas, buvo identifikuotas ir suskaitmenintas, jau yra be galo svarbus pasiekimas Lietuvos fotografijos bei mūsų kultūros istorijai.
Šis straipsnis pirmą kartą spausdintas „Nemuno“ žurnale (2023, Nr. 5).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
