Savaitgalį Kaunas šventė 616-ąjį gimtadienį. Du festivaliai – „Švęskime upę!“ ir V. Putvinskio gatvės diena – sugrąžino dėmesį į miesto tapatybę formuojančias vietas. Tūkstančiai miestiečių ir svečių iš kitų miesto ir šalių čia rinkosi švęsti ir tyrinėti Kauno bei patirti naujų įspūdžių dviejose svarbiose miesto arterijose – didžiausioje Lietuvos upėje Nemune bei jo pakrantėse ir knygnešio, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio gatvėje, kuri nuo pat savo įkūrimo XX a. pradžioje buvo viena gyviausių vietų mieste.
Eismo kamščiai upėse
Kiekvienais metais vis kitą programą ir naujas-senas miesto lokacijas pristatantis festivalis „Švęskime upę!“ pasiūlė alternatyvią miesto gimtadienio šventės vietą – Nemuno upė ir jos pakrantės tapo šurmuliuojančiu centru, kur žmonės irklavo baidares, kanojas, irklentes, valtis ir plaustus, žygiavo pėsčiomis, keliavo dviračiais ar autobusiukais. Renginyje dalyvavo šeimos su vaikais, senjorai, bendraminčiai ir net keturkojai draugai – kiekvienam buvo pasiūlyti maršrutai ir įtraukiančios veiklos.
Buvo net apie 500 plaukiančiųjų. Kai kurie jų plaukė savo gamybos plaustais, originaliai adaptuotomis baidarėmis, o „Poezijos piratai“ organizavo poezijos pagrobimą pripučiamame plause. Dalis dalyvių, pradėję kelionę Kaune, toliau tęsė savo žygį į kitus miestus prie Nemuno. Plaukime dalyvavo ne tik kauniečiai ir kitų Lietuvos miestų gyventojai, bet ir svečiai iš Italijos, Malaizijos, Ukrainos ir kitų šalių.
„Džiaugiuosi, kad tokią dieną galėjau švęsti upę, gamtą ir gyvenimą“, – džiaugėsi viena iš dalyvių. „Pasirodo kamščiai gali būti ir upėje“, – šypsodamasis pridūrė kitas dalyvis.
Festivalio metu taip pat buvo pristatyti gegužės 13-25 dienomis vykusio Upės ir žemės meno plenero rezultatai. Profesionalūs menininkai – Irina Troma, Greta Kardi-Kardišiūtė, Inga Raubaitė ir Žilvinas Višinskas – Panemunės ir Žemųjų Šančių paplūdimiuose bei Nemuno salojesukūrė žemės meno darbus iš natūralių medžiagų, kurie integruojasi į vietos gamtovaizdį.
„Švęskimę upę! – tai kvietimas švęsti Kauną, atrasti jo gražiąsias pakrantes – juk miestas įsikūręs dviejų didžiųjų Lietuvos upių santakoje, tai ypatinga vieta,“ – dalinosi viena iš renginio sumanytojų ir veiklų koordinatorė Romena Puikytė. „Kalbėjome su žmonėmis po žygių, matėme iš atsiliepimų socialiniuose tinkluose – kiek daug jų grįžo švytinčiais veidais, kiek jų pajuto ne tik miestą, bet ir jo daugiasluoksniškumą. Labai džiaugiuosi, kad po šių metų renginio liks ne tik jausmas, bet ir meno kūriniai Nemuno upės pakrantėse – sienos piešinys ir žemės meno objektai. Kviečiu juos lankyti vasarą ir kitais metų laikais, stebint, kaip juos keičia gamtos ciklai“.
Viso renginio metu veikė ir šešios, pakrantės stotelėse įsikūrusios, kultūrinės salos. Jos kvietė į meninius, kūrybinius ir bendruomeninius užsiėmimus, siūlančius žmonėms patirti Nemuną per įvairius pojūčius.
Tėkmės saloje Panemunėje žmonės dalyvavo kūrybinėse ir pažintinėse veiklose, improvizaciniuose žaidimuose, tinklinio turnyre, kūrė vandens personažus sėkmingam plaukimui ir įsijungė į orientacinį žaidimą, kviečiantį susirinkti upės patirtis ir nepraleisti dar neatrastų, netikėtų vietų. Netikėtumų saloje po Panemunės tiltu vyko pasirodymai, pakibo poilsio hamakai ir įspūdingo dydžio kolektyvinės sūpynės.
Karaliaus Mindaugo prospekto krantinėje menininkas Ramūnas Vaicekauskas piešė sienos piešinį, prie kurio kūrimo galėjo prisijungti ir renginio dalyviai. Menų saloje, Žemųjų Šančių paplūdimyje, buvo piešiama akvarele ir kava, tapoma ant akmenukų, vyko grafikos dirbtuvėlės ir atvirukų kūrimas iš žolynų, dalyviai giedojo ir šoko sutartines. Ri(t)mo saloje, Nemuno saloje, veiklos buvo skirtos pojūčiams: gamtos kvapų pažinimas, interakcijos tamsoje ir repavimo linkėjimai upei. Atokvėpio saloje Santakoje dalyvius pasitiko gyva muzika, gilių kava, santarvės arbata, šiuolaikinio šokio pasirodymai, edukacijos, SPA zona su pirtimi ir kubilu, įvairių tautų (sirų, marokiečių, čečėnų) virtuvės ir poezijos erdvė po medžiais, kur buvo galima klausytis poezijos ir muzikos bei mėgautis užkandžiais.
Vienos gatvės festivalio istorija
Jau 8-tąjį kartą vykstanti Putvinskio gatvės dienasujungė praeitį ir dabartį. XX a. šioje gatvėje steigėsi užsienio valstybių diplomatinės atstovybės, gyveno ir kūrė to meto šviesuoliai, o šiandien čia vyksta vienas unikaliausių šalies renginių.Šių metų renginys kvietė dalyvius atrasti skirtingas gatvės puses net per 30 įvairių veiklų: ekskursijas, kūrybines dirbtuves, šokio ir muzikos pasirodymus.
„Lankomės Kauno gimtadienyje ir nepraleidome progos ir į gražiausią Kauno gatvę ateiti – juk UNESCO paveldas“, – dalijosi Jolanta ir Agata iš Šiaulių. „Nežinojome, kad toks festivalis yra, bet pamačiusios programą iš karto sumanėme dalyvauti dirbtuvėse – smagu, kai gali savo rankomis kažką sukurti ir naujo išbandyti. Pirmą kartą gyvenime dariau vitražus ir visai neblogai gavosi“.
Gatvės festivalio metu taip pat buvo atidarytas naujasis Kauno menininkų namų amfiteatras, kuriame vyko koncertai. „Džiaugiuosi, kad Kaune yra nauja vieta. Na, kaip nauja, ir anksčiau buvo, bet joje niekas nevyko, o dabar vyks – labai trūko tokios erdvės, ypač vasarą“, – kalbėjo kaunietis Paulius. „Patiko, kad organizatoriai pakvietė įdomesnes grupes, o tai žmonėms irgi įdomu“.
Šių metų programa buvo suskirstyta į dvi dalis. Pirmojoje dalyje gatvės lankytojai galėjo rinktis iš daugybės veiklų: sužinoti apie Kauno tarpukario modernizmo architektūrą, rinktis iš interaktyvių edukacijų, kurti miniatiūrinius vitražus, lino raižinius ir drobinius maišelius, dalyvauti elektroakustiniame koncerte ant verslo centro BLC stogo, klausytis „Last 2 Brain Cells“ ir VOLT&VIBE koncertų ir lankyti dvaro menes primenantį butą. Antrojoje dalyje vyko naujojo Kauno menininkų namų amfiteatro atidarymas.
Renginys pasiūlė daugybę veiklų visoms amžiaus grupėms, įtraukiant vaikus, suaugusiuosius ir senjorus. Lina su Andrėjumi dalinosi savo įspūdžiais: „Visur buvome: ir ant verslo centro BLC stogo, ir prie laiptų, ir Velnių muziejaus kieme. Labiausiai patiko įvairios dirbtuvės, kur dukra galėjo įsitraukti – smagu, kad vaikus gali atsivesti“.
