Ketvirtadienio popietę būrelis žmonių su trispalvėmis ir bėgimo mėgėjų atributika prie Stepono Dariaus ir Stasio Girėno paminklo džiaugsmingai sutiko kitą būrelį pastarosiomis dienomis kojas kaip reikiant pamiklinusių bėgimo entuziastų. Lakūnų skrydį per Atlantą tradiciškai pagerbė ir kelis šimtus kilometrų iki Kauno simboliškai užbaigė 15 bėgikų, sekmadienį iškilmingai palydėtų Pščelnike, kur 1933-iųjų liepą sudužo „Lituanica“.
VII estafetinio pagarbos bėgimo „Pščelnikas-Kaunas“ dalyviams sekmadienį Lenkijoje vykusiame minėjime rankas spaudė prezidentai Gitanas Nausėda ir Andrzejus Duda, o šiandien kiek po 15 val. bėgikai finišavo Kauno ąžuolyne.
Kaip naujienų portalui „Kas vyksta Kaune“ sakė Kauno bėgimo mėgėjų klubo pirmininkas ir Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidentas Vidmantas Dobrovolskas, iš viso įveikta apie 805 km, bėgimas truko penkias dienas.
„Pasitikrinome, galbūt įmanoma nubėgti per keturias, bet krūvis būtų didelis. Beje, kai išbėgame minėjimo metu, išeikvojama pusė dienos, norisi laiku grįžti į Kauną, tam irgi reikia skirti pusę dienos. O šiaip bėgame nuo ankstaus ryto iki vakaro, antra ir trečia dienos buvo ilgiausios“, – įspūdžiais dalijosi bėgikų komandos vadovas V. Dobrovolskas.
Punske bėgikus sveikino Lenkijos lietuvių bendruomenė:
Bėgikai iš visos Lietuvos
Kaip nurodė pašnekovas, dauguma „Pščelnikas-Kaunas“ bėgikų priklauso klubams, asociacija vienija įvairius Lietuvos bėgikų klubus. Pasvalys, Jonava, Alytus, Vilnius, Kaunas – bėgimo entuziastai susirinko iš visos šalies. Paprastai prisijungia po 1-2 iš kiekvieno klubo.
„Didelės komandos šiam bėgimui nerenkame, nes bėgame ne pagrindiniais Lenkijos keliais, reikia atsižvelgti į saugumą. Bėgame keisdamiesi nedidelėmis grupėmis, po du.
Tarkime, ryte paleidžiame pirmą dviejų žmonių grupę, kuri bėga 10 kilometrų, o likusi komanda į sutartą tašką važiuoja autobusiukais. Ten paleidžiame kitus du bėgikus, sulaukiame pirmų dviejų ir vėl važiuojame į kitą tašką keistis. Taip vienu metu bėga dvi grupės“, – paaiškino V. Dobrovolskas.
Vėlesnėmis dienoms bėgikai bandė trumpinti atkarpas, ieškojo ne kaip įveikti ne kuo didesnį atstumą, bet patogiau sustoti apsikeisti, kad nekliudytų eismui. Tada vienas žmogus įveikia 7-8 km, bet kiti buvo ir daugiau nubėgantys, po 12-14 km.
Užduotis ne skystablauzdžiams
„Būna, jaunimui atrodo, kad čia viskas paprasta, lengva, pirmą dieną pabando bėgti greitai, o paskui pasidaro sunku ar išlenda kokios traumos, – paklaustas apie patirties svarbą tokiame bėgime, šyptelėjo V. Dobrovolskas. – Čia žmonės patyrę, daug kilometrų rinkę, yra ir šimtukus bėgę. Yra ir jaunimo, negaliu sakyti.
Komanda nuolat keičiasi, vieni ateina nauji, kiti šiame lakūnų atminimo bėgime dalyvauja jau kelintą kartą. Penkiskart distanciją įveikiau aš ir Zenonas Balčiauskas iš Pasvalio.“
Tik Kazimieras Reklys, pažymėjo pašnekovas, įveikė visus šešis prieš tai buvusius bėgimus, bet šiam jau nesiryžo, nors organizatoriai kvietė pabūti bent kompanijoje.
„Visgi, žmogus gimęs 1939 metais, toks krūvis jau per sunkus“, – kalbėjo V. Dobrovolskas, kaip pagarbos ženklą už didesnius nuopelnus Kazimierui ant kaklo pakabinęs ąžuolo lapų vainiką ir kvietęs įsiamžinti su skrydžio 90-mečio bėgimo komanda.
Per skrydžio šimtmetį nusimato sutikimas Kaune
Rūpestingai supiltą mėgintuvėlyje bėgikai taip pat atsinešė žemę iš Pščelniko, kurią ketina išberti prie S. Dariaus ir S. Girėno kapo Aukštuosiuose Šančiuose.
„Kiekviename bėgimo etape surenkame po grumstelį Lenkijos žemės, kurią parnešame į Lietuvą. Taip pat žemės perduosime lakūnų muziejams S. Dariaus ir S. Girėno tėviškėse“, – dar vieną bėgikų misiją nupasakojo V. Dobrovolskas.
Bėgimas lakūnų skrydžiui pagerbti organizuojamas kas penkerius metus, pakaitomis bėgant iš Pščelniko į Kauną ir atvirkščiai. 95-osioms skrydžio metinėms paminėti skirtas bėgimas turėtų prasidėti Kaune, tuomet bėgikai žemės paima iš S. Dariaus ir S. Girėno gimtinių ir išberia prie paminklo žūties vietoje.
„Į Kauną grįšime per skrydžio šimtmetį, jei toks bėgimas įvyks“, – atkreipė dėmesį V. Dobrovolskas.
Jeigu įvyko septynis kartus, teįvyksta „Kaunas-Pščelnikas“ ir devintą viso labo po dešimtmečio, o lakūnų atminimas tegyvuoja amžinai!
Daugiau šia tema
Kad be sustojimo įveiktų 8 tūkst. kilometrų, 1933 m. liepos 15-osios rytą „Lituanica“ pakilo su 3 tūkst. l benzino ir 100 l tepalo – perkrautas lėktuvas vos atsiplėšė nuo Niujorko Floydo Bennetto oro uosto pakilimo tako.
S. Darius ir S. Girėnas skrido be šviesų, prietaisų rodmenis kabinoje apšviesdami žibintuvėliu, neturėjo radijo įrangos. Įveikus, lakūnu vertinimu, sudėtingiausią atkarpą virš Šiaurės Atlanto, liepos 17-osios naktį „Lituanica“ užsikabino už medžių viršūnių tuometinėse Soldino apylinkėse (dabar Lenkijos teritorija, Pščelniko kaimas), nulaužė kelis medžius ir 0.36 val. Berlyno laiku sudužo.
Lietuvos vyriausybė lakūnų kūnus nutarė balzamuoti. Senosiose Kauno kapinėse Vytauto prospekte pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatytas mauzoliejus (1958 m. nugriautas), į kurį 1937 m. lapkričio 1 d. pergabenti lakūnų palaikai. Prie Lietuvos artėjant frontui, 1944 m. kūnai paslėpti VDU Medicinos fakulteto rūsio nišoje.
1964 m. S. Dariaus duktės Nijolės Dariūtės-Maštarienės pastangomis sarkofagai buvo atrasti ir perlaidoti Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse. 1968 m. palaidojimo vietoje pastatytas skulptoriaus Vytauto Mačiuikos sukurtas antkapinis paminklas.
Nors „Lituanicos“ katastrofos priežastys nėra iki galo aiškios ir kai kurie aviacijos istorikai spekuliuoja lėktuvą buvus pašautą nacių, daugybėje tyrimų pagrindinėmis avarijos prielaidomis įvardijami pasibaigę degalai, ypač blogos oro sąlygos bei pilotų nuovargis.
