Taip vadinosi LGGRTC Okupacinių režimų veiklos tyrimų ir viešinimo skyriaus vyriausiojo istoriko dr. Arūno Vyšniausko pranešimas, skaitytas 2023 m. gegužės 11 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje mokslinėje konferencijoje „Visuomenės atsparumas ir pilietinis pasipriešinimas: teoriniai ir praktiniai aspektai“, rašoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime žiniasklaidai.
LGGRTC istorikas 2022 m. jau yra daręs konferencinį pranešimą apie Romo Kalantos sakralinės aukos sukeltus pasaulinius atgarsius. Tuo pagrindu parengtas straipsnis publikuotas dr. Ramūno Trimako (Krašto apsaugos ministerija) sudarytoje knygoje „Neginkluotas pasipriešinimas: prielaidos, patirtys, retrospektyva minint Romo Kalantos pasiaukojimo jubiliejinius metus 1972–2022“. Ją galima įsigyti LGGRTC Leidybos skyriuje (Vilnius, Didžioji g. 17/1).
2023 m. visuomenės atsparumui ir pilietiniam pasipriešinimui skirtoje konferencijoje pranešėjas atkreipė ypatingą dėmesį į Italijos spaudos publikacijas, visų pirma, į tai, ką rašė Romoje leidžiamas Italijos dienraštis „Il Messaggero“.
LGGRTC istorikas savo pranešime taip pat akcentavo čekų studento Jano Palacho susideginimo 1969 m. Prahoje pasekmių galimą poveikį Romo Kalantos lemtingam apsisprendimui. Istoriografijoje tai jau iškelta. Antai, čekų istorikai rašo: „Kalantą susideginti tikriausiai įkvėpė Jano Palacho poelgis, kuris Lietuvoje buvo žinomas tarptautinių radijo transliacijų dėka“. Tos radijo transliacijos čia neįvardintos, bet aišku, kad tai Vakarų šalių radijo stotys, transliavusios į SSRS erdvę ir skirtos Sovietų Sąjungos gyventojams. Romui Kalantai jos turėjo būti suprantamos ne tik lietuvių kalba, bet ir rusiškai.
Tame sąryšyje dėmesio vertas Romo kišeninio kalendoriaus lapelis, kurio atvaizdas iš Kauno regioninio valstybės archyvo buvo paskelbtas praeitais metais Lietuvos ypatingojo archyvo parengtoje virtualioje parodoje „Liepsnojantis Kauno pavasaris“.
Parodos rengėjai šį archyvinį dokumentą – eksponatą komentavo taip: „Kalendoriaus lapelyje surašyti, tikėtina R. Kalantos mėgti, populiarūs roko muzikos atlikėjai: George Harrison, Jimi Hendrix, John Lennon, grupės Black Sabbath, Urriah Heep, Three Dog Night“. LGGRTC istoriko supratimu, tie užrašai nebūtinai reiškia asmeniškai mėgtus roko muzikos atlikėjus ar labiausiai patikusių šešetuką (tris grupes ir tris atlikėjus), nors jų dainų gal įsijautęs Romas ir klausėsi. Panagrinėkime šiuos Romo ranka darytus įrašus.
Kuklusis, ramusis, į meditacijas linkęs Džordžas Harisonas (Romo kiek klaidingai anglų kalba užrašytas kaip J. Harisson), žurnalistų pramintas „tyliuoju bitlu“ arba „trečiuoju bitlu“, po grupės The Beatles iširimo 1970 m. toliau reiškėsi individualiai, o jo sukurta ir atliekama 1971 m. daina „Bangla Desh“ buvo pasaulinį susidomėjimą sukėlusi muzikos naujiena.
Prie jos, pavadinimą užrašęs pagal tarimą „Bangladeš“ (su lietuviška raide š) Romas prirašė žodį „daina“, matyt, norėdamas pasižymėti, jog tai dainos, o ne muzikos albumo pavadinimas. Prie Džono Lenono (Romo užrašytos John Lenon [Lennon]) pavardės prirašyta Plastic Ono Band, kas iš tikrųjų reiškė Lenono ir jo grupės su Yoko Ono studijinio albumo pavadinimą: John Lennon/Plastic Ono Band. Yoco vardas, beje, Romo žemiau prirašytas kaip „Joco“, o Hendrix įrašytas kaip Henricks.
Po pastarojo pavarde žemiau įrašytas žodis, kurį galima perskaityti kaip psichodel, psichedel ar panašiai, – tai čia Romas pasižymėjo šio amerikiečių muzikanto stilių, muzikos kritikų įvardijama kaip psichodelinį roką. Kairėje pusėje dar įrašytas ir šio atlikėjo paskutinio studijinio albumo pavadinimas „Electric Ladyland“, šiuo atveju – anglų kalba taisyklingai.
Užrašant gi angliškus vardus ir pavardes angliškai, kaip matome, neišvengta klaidų, ką galima suprasti kaip rašymą iš klausos, o ne nuo spausdinto autentiško teksto. O štai amerikiečių grupės Three Dog Night pavadinimas lapelyje užrašytas rusiškai, net dviem variantais, angliškai originalaus pavadinimo ten ir nėra. Kyla klausimas kodėl? Raštu užfiksuotus muzikos atlikėjus šiame Romo Kalantos lapelyje, pranešėjo nuomone, galima aiškinti kiek kitaip nei minėtos virtualios parodos rengėjų paaiškinime.
Reikia atsižvelgti, kad „Bitlų“ klestėjimo laikais ir grupei iširus Sovietų Sąjungoje labai truko viešai prieinamos informacijos apie Vakarų pop muzikos ir roko atlikėjus. Tokiomis sąlygomis tam tikru informaciniu langu jaunimui tapo „Amerikos balso“ rusiškųjų laidų redakcijos transliuojamos muzikinės programos.
Jos, skirtos tiek rimtajai, tiek lengvajai muzikai, skambėjo nuo pat „Voice of America“ rusiškųjų laidų transliacijų atsiradimo 1947 metais. XX a. 7-ajame dešimtmetyje, ypač nuo to dešimtmečio pabaigos, popmuzikai ir rokui buvo skiriama vis daugiau dėmesio orientuojantis į jaunimo auditoriją, kuri tapo labai imli iš Vakarų sklindančioms šioms muzikos kryptims.
Tuo žavėtasi ir mėgdžiota net tų atlikėjų išvaizda, ilgi plaukai bei apsirengimas, kiek apie tai buvo galima sužinoti sovietinės izoliacijos nuo Vakarų sąlygomis, ieškant bei įvairiais būdais gaunant atitinkamų aprangos prekių sovietinės tikrovės laikais.
Viena iš tų laidų, skambėjusių radijo eteryje XX a. 60-ųjų pabaigoje – 70-ųjų pradžioje, buvo rusiškai vedamas „Populiariosios muzikos koncertas“ (Концерт популярной музыки). Ją iš „Amerikos balso“ studijos vedė Jurijus Osmolovskis (Юрий Осмоловский). Pora kartų per savaitę vakarais nuskambėdavo dvi jo vedamos laidos „Концерт популярной музыки 1“ ir „Концерт популярной музыки 2“.
Šių laidų metu ne tik popmuzikos dainos buvo transliuojamos, bet vedantysis glaustai pristatydavo ir atlikėjus, įvairių popmuzikos grupių atsiradimo istoriją bei pan. Jaunimas, prigludęs prie traškančių radijo imtuvų klausydavo ir užsirašinėdavo sovietų technologiškai įkyriai slopinamų „priešiškų“ užsienio radijo stočių transliuojamų atlikėjų bei dainų pavadinimus, vėliau dalindavosi ta informacija su draugais.
Tų laidų vedantysis J. Osmolovskis sakydavo grupių pavadinimus angliškai, bet kartais pasakydavo juos tik rusiškai, pavyzdžiui, „Береговые ребята“, čia tai dar ir nelabai tikslus vertimas iš „The Beach Boys“. O dainų pavadinimai tai dažniausiai J. Osmolovskio buvo sakomi rusų kalba, pavyzdžiui, vieną iš ansamblio Christie dainų jis rusiškai įvardino „Вниз по Миссисипи“, nepasakydamas angliškai „Down The Mississippi Line“.
O „Bitlų“ ansamblį, pasakęs pagal anglišką skambėjimą Битлз, toliau jau grupės atliekamą dainą „Rock and Roll Music“ jis sakė tik rusiškai „Я люблю музыку рок-эн-ролл“. Arba štai, „Bitlų“ dainos pavadinimą Oh! Darling jis išvertė kaip „Brangioji“ (Дорогая), nepasakydamas originalaus angliško pavadinimo. Kartais dainų pavadinimus J. Osmolovskis pasakydavo ir angliškai, ir rusiškai, pavyzdžiui, „Bitlų“ dainą Yesterday, kurią pasakęs angliškai ištarė dar ir išvertęs į rusų kalbą (Вчера).
Tai iš to Romo kišeninio kalendoriaus lapelio ir matosi, kad jis klausėsi „Amerikos balso“ rusiškosios redakcijos (Голос Америки) „popmuzikinių“ laidų, o išgirstas naujienas apie atlikėjus ir jų kūrinius užsifiksavo raštu. Kadangi J. Osmolovskis, matyt, pasakė pavadinimą Three Dog Night rusiškai, tai Romas jį ir užsirašė rusų kalba. Be to, veikiausiai tai įvyko kitą dieną, dėl to tiksliai neatsiminė ir matome du užrašymo variantus.
Rusų kalba, beje, yra sutinkamas šios grupės užrašymas ir kaip Трехсобачья ночь. „Trijų šunų naktis“, jei versti pažodžiui, yra, iš tikrųjų, idioma, kurią savo pavadinimui pasinaudojo amerikiečių roko grupė po to, kai jos vokalisto tuometinė draugė perskaitė žurnalinį straipsnį apie Australijos aborigenus, kurie ypač šaltomis naktimis savo žeminėse guldavosi susiglaudę su trimis šunimis, kad nesušaltų.
„Trijų šunų naktis“ pagal aborigenus reiškia, kad ta naktis buvo labai šalta ir vieno ar dviejų šunų prisiglausti neužteko. Romo rusiškai užrašyti net du minėtos grupės pavadinimo variantai galėjo atsirasti ir dėl to, jei J. Osmolovskis versdamas idiominį grupės pavadinimą galėjo pasakyti du apytikslius variantus, nes šiaip idiomas versti į kitas kalbas nėra lengva ir jos neretai net būna neverčiamos arba paaiškinamos keliomis galimomis prasmėmis.
„Amerikos balso“ (Voice of America) radijas, transliavęs daugeliu kalbų, tapo populiariausia užsienio radijo klausoma stotis visoje Sovietų Sąjungoje. Kaip žinoma, buvo ir jos lietuviškoji redakcija, tačiau ji popmuzikos laidų nerengė. Tai, kad Romas, kaip ir kiti jo bendraamžiai pasiklausydavo užsienio radijo stočių, niekam nekelia abejonių, o lapelis iš kišeninio kalendoriaus lapelio yra savotiškas to atspindys. Taigi, čekų istorikų manymas, kad Romas Kalanta klausėsi užsienio radijo stočių ir per jų transliacijas galėjo sužinoti apie Janą Palachą, yra ne be pagrindo.
Lietuvių istoriko 2023 m. gegužės 11 d. konferencinio pranešimo metu buvo pateikta ir daugiau argumentų, galinčių reikšti, jog 21 metų amžiaus istorijos ir politinės ekonomijos studento iš Karolio universiteto susideginimo aktas, po to įvykusi masinė laidotuvių procesija Prahoje, pasaulio žiniasklaidos kiekvienais metais linksniuojamas kaip herojus Janas Palachas, primenant Čekoslovakijos likimą po „Prahos pavasario“ nuslopinimo, reiškė nors ir kontraversišką, bet pilietinio pasipriešinimo prasme racionalumo turintį kelrodį.
Tai imponavo vaikinui iš Kauno Vilijampolės, asmeniškai jau spėjusiam patirti tuometinės santvarkos spaudimą. Siekdamas nemirtingumo po mirties, protestuodamas prieš tuometinę santvarką ir pasiaukodamas dėl laisvės Lietuvai jis save realizavo neįprastu ir tragišku būdu, kuris vis dėlto nebuvo visiškai naujas dalykas pasauliniu mastu, įskaitant ir pavienius atvejus Maskvos sukurtame „socializmo lageryje“. Šie klausimai verti tolesnio nagrinėjimo, o istoriko dr. Arūno Vyšniausko pranešimo pagrindu parengtas mokslinis straipsnis nuguls į naują minėtos konferencijos dalyvių knygą, skirtą įvairiems visuomenės atsparumo ir pilietinio pasipriešinimo aspektams.
