1972-ųjų pavasario įkvėptą spektaklį kuriantis A. Jevsejevas: tai – lyg pabėgimo kambarys – Kas vyksta Kaune

1972-ųjų pavasario įkvėptą spektaklį kuriantis A. Jevsejevas: tai – lyg pabėgimo kambarys

Dramaturgas Andrius Jevsejevas./ R. Tenio nuotr.

„Žmogus yra beribis, didelis kaip pasaulis. Jame – visas pasaulis, visos visatos žvaigždės. Žmogus sutvertas nepralaimėti, žmogų galima sunaikinti, tačiau jo niekas nenugalės. Jis aukščiau visko!“ – šios eilutės skamba netrukus debiutuosiančiame Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Kauno pavasaris‘72“.

Spektaklį įkvėpė tragiškas 1972 m. gegužės 14-osios Romo Kalantos aktas prieš sovietinę santvarką ir po jo sekę masiniai protestai Kaune.

Nedokumentinis, bet su R. Kalantos fonu

Režisierius Jonas Tertelis akcentavo, kad spektaklis „Kauno pavasaris‘72“ nėra dokumentinis ir nesiekia atkartoti Romo Kalantos istorijos. Jame persipina faktinė medžiaga, išmonė ir šiandieninis žvilgsnis į 1972 metų įvykius Kaune. Dokumentinę dalį kūrėjai palieka istorikams. Visgi, kūrybinio proceso metu tyrinėta daug dokumentinės medžiagos, analizuoti faktai, skaityti liudijimai. Nors spektaklyje nėra realių istorinių veikėjų, vaidinantieji atkartos to laikmečio socialinių grupių atstovus: hipius, menininkus, moksleivius ir kt.

Spektaklis R.Kalantos 50-mečiui atminti
Spektaklio „Kauno pavasaris‘72“ režisierius Jonas Tertelis./ R. Tenio nuotr.

„1972-ųjų pavasario įvykiai tapo spektaklio įkvėpėjais, juos analizuodami bandėme suprasti, kokia atmosfera tuo metu vyravo. R. Kalanta paliekamas kaip simbolis, jo nepersonalizuojame. Siekiame papasakoti sovietmečiu vykusią istoriją taip, kad ją suprastų Nepriklausomoje Lietuvoje gimęs žmogus. Keliame klausimus: kodėl taip atsitiko? Kaip prisiminti dalykus, kuriuose patys nedalyvavome? Ką jie duoda?“, – sakė J. Tertelis.

Koks šis spektaklis? „Čia tarsi pabėgimo kambarys, lyg labirintas. Kai nelabai žinai, kur eini ir ką pasieksi, bet pats klaidžiojimas gali būti labai fainas“, – mįslingai apibūdino dramaturgas Andrius Jevsejevas.

Spektaklis R.Kalantos 50-mečiui atminti
Aktorius Marius Karolis Gotbergas./ R. Tenio nuotr.

Protestų dvasia

Režisierius pažymėjo, kad R. Kalantos istorija apglėbia daugybę temų: pasipriešinimas, individuali pozicija visuomenės ir santvarkos atžvilgiu, savižudybė ir kt. Siekta pažvelgti, kokios jų pasekmės.

Dramaturgas Andrius Jevsejevas pridūrė, kad R. Kalantos protestas, 1972-ųjų gegužės 18-19 d. įvykiai yra ryškūs Lietuvos istorijoje, tačiau faktų apie juos inspiravusią Romo asmenybę žinoma nedaug.

„Lyginant su 1956-ųjų Budapešto rudeniu ar 1968-ųjų Prahos pavasariu – ten gerokai daugiau vaizdinės medžiagos, kad susidarytum įspūdį, kokia tvyrojo atmosfera ir pan. Kitaip, nei žvelgiant į Kauno pavasarį“ – pastebėjo A. Jevsejevas.

Algio vaidmenį spektaklyje kuriantis aktorius Marius Karolis Gotbergas pažymėjo, kad Romo Kalantos aktas buvo tragiškas, žiaurus, jaudinantis, tačiau dėmesį traukte traukia ir po to kilę masiniai protestai.

„Šiandien žymiai lengviau protestuoti, gali tai daryti laisvai, o anuomet slėgė priespauda, protestuoti būdavo labai drąsu ir sudėtinga“, – teigė M. K. Gotbergas.

Spektaklis R.Kalantos 50-mečiui atminti
Scena./ R. Tenio nuotr.

„Štai žmogus“

„Jūs man sakot „Štai žmogus“ – „Ecce Homo“. Taip šaukia Poncijus Pilotas rodydamas į Jėzų Kristų. „Ecce Homo“ – taip vadinosi Nyčės knyga ir Tenisono pantomimos pirmas spektaklis. Kas ir į ką rodydamas šiandien šaukia miniai? Kas šiandien yra centre vietoj Jėzaus Kristaus?“, – spektaklyje retoriškai klausia personažas Algis.

Algio vaidmenį kuriantis aktorius Marius Karolis Gotbergas lakoniškai apibūdino savo personažą: tai to laiko hipių, menininkų atspindys.

Scenografijos ir kostiumų dailininkė Renata Valčik to laikmečio namus, miestus apibūdino kaip vienodus. Suvienodėjo ir žmonės.

Spektaklis R.Kalantos 50-mečiui atminti
Aktorė Martyna Gedvilaitė./ R. Tenio nuotr.

„Viskas buvo taip unifikuota, kad jokio skirtumo – tai sostinė ar mažas miestas. Visi suvienodėjo. Buvo beveidžiai. Net butai būdavo standartizuoti, galėdavai adresą sumaišyti ir užeiti kitur, o ten – identiška sekcija, stalas, kėdės. Kiemas irgi taip pat išasfaltuotas. Tad ir spektaklio dekoracijos gali atkartoti Laisvės alėją, bet tai gali būti ir bet kurios kitos buvusios socialistinės respublikos miesto aikštė, kad ir Prahos“, – sakė R. Valčik.

Spektakliui parūpintos autentiškos sovietmečio kėdės, kostiumai, net darbo chalatas ar hipių uniforma. Pasak dailininkės, dažytų kostiumų sluoksniai nugula tarsi nuo laiko suanglėjusios fosilijos.

„Tai nėra patogus, minkštas rūbas. Jis varžo judesius, užgula kaip kiautas. Aktoriai pastoviai jaučia, kad su kažkuo turi kovoti, net sulenkiant ranką ar atsisėdant“, – sakė R. Valčik.

Spektaklis „Kauno pavasaris‘72“ yra projekto „KaunasEuropos kultūros sostinė“ programos dalis.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on email
Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA