To klegesio ideologinių prielaidų ir užsiėmimų turinio atkurti, ko gero, neverta, mat stovykloje „Kauno marios“ vasaras leisdavo pionieriai – nuo mažų dienų „raudonai“ ugdyta komunistų partijos ateitis. Na, bent jau tokius lūkesčius turėjo ugdytojai, tačiau indoktrinacija vaizdingoje pakrantėje seniai nekvepia. Tik tušti svaigių gėrimų buteliai ir nekintančiomis tarybinėmis kainomis pažymėtų indų stirtos mena aną laiką, tuo metu pro medinių pastatų stogus vidun veržiasi gamta.
Piečiau Grabučiškių stovyklavietės plytinčioje teritorijoje stūkso apie 20 įvairios būklės medinių namukų, mūriniai pastatai, kuriuose tikriausiai gyveno stovyklos vadovai, griūti dar neketinanti valgykla ir aktų salė. Ant namukų stogų želia samanos ir tikrąja to žodžio prasme auga miškas – neatlaikę žalios naštos stogai vietomis įgriuvę, infrastruktūrą glemžiasi gamta.
Tik pro tarybinį asfaltą sunkiai mušasi – po stovyklą išvedžiotas tvirtas keliukas, nuo kurio nuvalius dešimtmečius sąnašų, galbūt ir pravažiuoti būtų įmanoma. O dabar nelengva net praeiti. Dar sunkiau bus sužaliavus brūzgynams, tad jei ketinate aplankyti „Kauno marias“, bene geriausia tai daryti ankstyvą pavasarį.
Pagal nerašytą apleistų vietų tyrinėtojų kodeksą, tikslios stovyklos vietos neskelbsime; tiesa, objektas ne kartą bolavęs viešumoje ir gana nesunkiai randamas. Jeigu nuspręsite leistis į nuotykį, palikite viską kaip radę (pastatai turi privatų savininką), nors nepanašu, kad vertingasis tarybinis porcelianas būtų kam reikalingas.
Kaip 2020-ųjų vasarį „Lietuvos ryte“ rašė Vėjūnė Inytė, stovykla „Kauno marios“ įsteigta 1959 m., Kaišiadorių rajono darbo žmonių deputatų tarybai skyrus 8 ha valstybinės žemės Juliaus Janonio popieriaus fabrikui. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, įmonė pavadinta Kauno popieriaus fabriku, o stovyklavietė dar kurį laiką veikė.
Čia laiką leisdavę vaikai gyveno „Varpelio“, „Klevo“ ir kitokiais vardais pakrikštytuose vasarnamiuose – kai kurie pavadinimai matyti iki šiol. Kauno popieriaus fabrikui bankrutavus, kreditoriai jo turtą nusprendė parduoti. Stovykla uždaryta 1999 m.
Prieš porą metų, „Lietuvos ryto“ publikacijos metu, teritorijoje esančioje tvarkingoje sodyboje gyveno vyras, anot internautų, iš žvejų imdavęs nedidelį įvažiavimo mokestį ir aprūpindavęs velnio lašais. Dabar jau ir šis pastatas atlapotomis durimis, panašu, kad trūnijančius namelius nuo vandalų saugojęs žmogus čia nebegyvena.
Kaip tuomet rašė V. Inytė, pastatus įsigijęs kaunietis verslininkas Arvydas Čėsna, o žemę valdo Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT). Verslininkas planavo plėtoti su rekreacija susijusį verslą, bet to padaryti nepavyko, nes dėl stovyklavietės žemės sklypo ilgai truko teisminiai ginčai su valstybe.
„Teismas išaiškino ir nustatė, kad mes jokių įstatymų nepažeidėme, formuojant sklypus savivaldybės biurokratai padarė klaidų, nes toje teritorijoje esą yra miškas, o ne stovykla, todėl miške negali būti formuojamas rekreacinės paskirties sklypas. Kadangi sklypas suformuotas neteisėtai, tai ir sandoris, pagal kurį mes tą neteisėtai suformuotą sklypą pirkome, – neteisėtas“, – situaciją aiškino verslininkas.
Valstybė 2013 m. teismo sprendimu atgavo stovyklavietės žemę, o dviem jos buvusiems savininkams iš valstybės priteista 150 tūkst. eurų kompensacija bei 26,1 tūkst. eurų sklypo pirkimo kaina.
A. Čėsna prieš dvejus metus sakė, kad jam ir verslo partnerei nuosavybės teise priklauso stovyklos statiniai ir infrastruktūra, tačiau nepriklauso žemė po šiais statiniais, nors Registrų centro duomenimis, rekreacinės paskirties sklypas suformuotas. Nacionalinės žemės tarnybos aiškinimu, sklypas gali būti išnuomotas pastatų savininkams, tačiau bendraturčiai 2020-ųjų vasarį dėl nuomos nebuvo kreipęsi.
Tuo metu „Kauno marias“ aplankė ir užfiksavo ne vienas nuotykių ieškotojas – ateina čia pasivaikščioti, vedžioja augintinius. Išvien patogu apžiūrėti netoliese esančią Gastilionių atodangą ir storiausią Lietuvoje Rumšiškių pušį.
