Žolinė – ne tik papildomas laisvadienis, bet ir tradicijų kupina šventė. Ši diena Lietuvoje palydima linksmai, su magiškomis puokštėmis, apsilankymu bažnyčioje ir renginiais.
Ilgasis savaitgalis kvietė žmones į pajūrį, kur vyko Palangos parko festivalis bei kiti renginiai, o šiandien, paskutinę ilgojo savaitgalio dieną, poilsiautojai turi laiko paminėti Žolinės šventę. Šią dieną vyksta ir viešojoje erdvėje daug diskusijų sulaukęs „Naisių vasaros“ festivalis.
Ne mažiau svarbu suprasti, kodėl švenčiama Žolinė ir kuo ši šventė ypatinga. Apie tai, kokia Žolinės reikšmė ir kokie pagrindiniai šios šventės papročiai, papasakojo Lietuvos liaudies buities muziejaus komunikacijos specialistė Renata Adomavičienė. Anot jos, krikščioniškame pasaulyje Žolinė nuo seniausių laikų vadinama Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmėmis.
„Tikėjimai ir papročiai rodo, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnytinėje šventėje, kaip ir daugelyje kitų, susipynė nemažai ikikrikščioniškų tradicijų, susijusių su svarbiausių lauko darbų pabaiga, vasaros ir rudens sandūra“, – kalba R. Adomavičienė.
Papročiai
Pasak komunikacijos specialistės, būdingiausias ir gražiausias šios dienos paprotys – į bažnyčią nunešti pašventinti Žolinių puokštę iš gėlių, žolynų, vasaros derliaus daržovių.
„Į puokštę žmonės būtinai turėjo įdėti tai, ką augino. Sakoma, kad tik per Žolinę visos gėlės nori būti nuskintos ir nuneštos į bažnyčią pašventinti. Žolinė – ypatinga šventė, kai žmogus atsigręžia į artimą, susieina pabendrauti, o su skurdžiau gyvenančiu ir savo derliumi pasidalina“, – komentuoja R. Adomavičienė.
Pasak jos, Žolinės prasmė ir yra padėkoti už derlių, išreikšti jam bei vasaros žolynams pagarbą, taip pat įprasminti vasaros darbų pabaigtuves ir pasiruošti rudeniui.
„O svarbiausia – susitikti su giminėmis, draugais, kaimynais ir tarsi pereiti į lėtesnį, jau rudens, būvį“, – dalinasi R. Adomavičienė.
Komunikacijos specialistė pastebi, kad nuo seniausių laikų gyvuoja paprotys nešti į bažnyčią šventinti žolynus: moterys skindavo gražiausias darželių ir pievų gėles, įvairias gydomųjų savybių turinčias žoleles, būtinai įdėdavo avižų bei rugių. Puokštes papildydavo daržovėmis, vaismedžių šakelėmis, uogomis.
„Ne ką mažiau svarbus paprotys – susieiti giminei, aptarti jau pabaigtus vasaros darbus, pasidalinti derliumi. Yra net posakis, įprasminantis susitikimo svarbą: „Kas per Žolinę neviešės, tas visą gyvenimą nieko neturės“, – kalba R. Adomavičienė.
Anot jos, yra ir kita tradicija, kuri labai primena Kūčių vakarą, – per Žolinę visa šeima susėda prie stalo ir vaišinasi dvylika patiekalų, pagamintų iš naujojo vasaros derliaus (grūdų, daržovių, vaisių).
„Dar įdomi tradicija – duonos kepimas per Žolinę: iš naujojo derliaus miltų pagaminti tešlos paplotėliai būdavo svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo. Žolinės proga ir vaikai gaudavo dovanų ar kokio pyrago, ar ragaišį, ar kermošiaus saldainį“, – pasakoja R. Adomavičienė.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
