Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno apskr. VPK) Viešosios tvarkos valdybos Specialiosios parengties skyriaus viršininkas Darius Krunglevičius bei vyriausiasis specialistas Ričardas Knatauskas, pareigūnai, kuriuos galima sutikti ne tik specialių operacijų ar masinių renginių metu, bet ir ugdymo įstaigose, kur jie savo profesiją pristato mažiesiems mūsų gyventojams. Jei nusikaltėliai šių policijos pareigūnų prisibijo, vaikai juos pasitinka su šypsenomis.
Pajuto didelį mažųjų piliečių susidomėjimą
Policijos pareigūnai kartais lankosi ir ugdymo įstaigoje, kur savo profesiją pristato mažiesiems piliečiams. Anot Specialiosios parengties pareigūnų, tokios „užklasinės“ veiklos jie ėmėsi neplanuotai, viskas prasidėjo, kai savo profesiją D. Krunglevičius su kolegomis pristatė paprašytas savo antrokės dukrelės mokytojos.
„Atvažiuojame, o vietoje vienos klasės, atėjo keturios. Sulaukėme labai didelio dėmesio. Tokių susitikimų metu vaikams aprodome savo darbo priemones, kuo įmanoma paprasčiau pristatome savo profesiją, o pasitelkę kinologų pagalbą, vaikai išvysta ir jų pasirodymus“, – kalbėjo D. Krunglevičius, kuris yra sukaupęs 26 metų patirtį policijoje.
„Visas darbas, atrodo, kad toje mokykloje trumpam sustojo, visi vaikai su mokytojais prilipo prie langų ir prašė leidimo prisijungti. Toks susidomėjimas labai maloniai nuteikia“, – pridurdamas juokėsi R. Knatauskas, kuris policijos pareigūnu dirba jau dešimtmetį.
Jis antrino, jog mažesniems vaikams net ir antrankiai gali atnešti neišdildomą įspūdį. Pasiteiravus, ar lengva susikalbėti su vaikais, kai pareigūnai dažniausiai „turi reikalų“ su šiek tiek kitokia auditorija, D. Krunglevičius ilgai nesvarstęs atsako, kad sunku nėra, tačiau tenka rinkti žodžius.
„Atrodo, kad parodysi ginklą ir pristatysi jo specifikaciją, bet vaikams tokie dalykai neįdomūs, pasakojimuose apie darbą dažniausiai vartojame tokius žodžius, kaip „geriečiai“, „blogiečiai“ ir vaikams apie savo profesiją aiškiname kuo suprantamiau. Su vyresniais moksleiviais šiek tiek paprasčiau, juos labiau domina ginklai“, – šypsojosi pašnekovas.
R. Knatauskas pasakojo, kad smagiausia atsisveikinant su vaikais matyti laimingus ir besišypsančius jų veidus. „Tuomet ir mes pasikrauname teigiamų emocijų“, – kalbėjo R. Knatauskas.
Apie pareigūno profesiją reikia pasakoti nuo mažens
Deja, pareigūnų teigimu, vis dar pasitaiko tėvų, kurie, pamatę policijos pareigūnus, vaikus gąsdina.
„Kartais tekdavo patruliuoti mieste, vieną tų kartų mane pamačiusi mama, atsisuko į savo vaiką ir pasakė, jeigu šis neklausys, prie jo prieis policijos pareigūnas. Išgirdęs šiuos žodžius priėjau prie vaiko ir pradėjau jį kalbinti, paspaudžiau ranką, o mamos prašiau negąsdinti vaiko policijos pareigūnais. Vaikai turi suvokti, kad policijos pareigūnai nėra jų priešai. Todėl ir smagu nuvykti į mokyklas, gal bent vieno vaiko širdelę pavyks suvirpinti ir jis, užaugęs taps policijos pareigūnu“, – kalbėjo D. Krunglevičius.
Kolegai antrino ir R. Knatauskas. „Jeigu renginio metu į mus pabaksoja tėveliai, o mes tuo metu turime galimybę ir išgirstame vieną ar kitą repliką, visuomet bandome prieiti prie vaikų ir tuos stereotipus panaikinti. Vaikai jokiu būdu neturi bijoti policijos pareigūnų. Jie turi suprasti, jog šios profesijos žmonės dirba vardan gerų tikslų. Galbūt tėvai taip bando nusimesti atsakomybę, pabaksnoja į pareigūną ir tikisi, kad vaikas klausys, bet su vaiku reiktų ieškoti kitokio ryšio“, – dėstė pašnekovas.
Patys apie šią profesiją svajojo nuo vaikystės
Specialiosios parengties skyriuje šiuo metu dirba 21 pareigūnas. Pagrindinės tokio skyriaus pareigūnų funkcijos yra specialiosios sulaikymo operacijos, reagavimas į didesnio pavojaus įvykius, viešosios tvarkos palaikymas arba atstatymas masiniuose renginiuose.
D. Krunglevičius prisiminė, jog pats policijos pareigūnu norėjo tapti dar mokyklos suole. „Mama pasakojo, kad piešinius, kuriuose yra policijos pareigūnai, piešiau nuo penktos klasės. Tuo metu ši profesija buvo visiškai nepopuliari, tačiau šis noras taip ir neapleido“, – šypsojosi pašnekovas. Jis pridūrė, kad dar mokyklos laikais visuomet norėjo apginti silpnesnius klasės draugus, dažnai įvykių sūkuryje atsidurdavo ir pats, bet vis tiek jausdavosi nepakeliamai gerai.
„Atrodo, kad nuo mažens vadovavausi šūkiu ginti, saugoti ir padėti. Manau, kad kartais ne žmogus pasirenka profesiją, o ji jį“, – pasakojo jis.
Nuo vaikystės apie šią profesiją svajojo ir jo kolega R. Knatauskas. „Tėtis turėjo pusbrolį, kuris tapo policijos pareigūnu, kai pamačiau jį su uniforma, aš labai juo susižavėjau. Ši profesija jau nuo mažens asocijavosi su disciplina, gėriu, tvarka. Lankiau krepšinio mokyklą, todėl turėjau du pasirinkimus – tapti krepšininku arba policijos pareigūnu. Vis tik, nusprendžiau rinktis realistiškesnę profesiją“, – prisiminė R. Knatauskas.
Pareigūnas pripažino, jog papasakojęs savo planus klasės draugams, jis nesulaikė didelio palaikymo, tačiau po kelių metų policijos pareigūnais panoro tapti dar trys klasiokai. „Vienas klasės draugas policijos pareigūnu dirba iki šiol“, – šypsodamasis pasakojo policijos pareigūnas. R. Knatauskas pridūrė, jog iš dalies išsipildė ir kita jo svajonė, jis priklauso ir Kauno apskr. VPK krepšinio komandai.
Specialiosios parengties skyriaus pareigūnai tvirtino, jog nei kiek nesigaili šios profesijos pasirinkimu. Pašnekovai pridūrė, jog šią profesiją rinktis verta ne tik dėl darbo su modernia technika, nuolat atsinaujinančia ginkluote bei ekipuote, bet ir dėl geresnio psichologinio pasiruošimo, disciplinos pagrindų įgijimo bei itin prasmingos profesijos pasirinkimo.
