Pirmas vasaros sekmadienis. Atgimstančiame Ąžuolyno parke gausu besidžiaugiančių saulėta diena žmonių. Išskyrus tą Ąžuolyno dalį, kuri kažkada poeto Adomo Mickevičiaus bičiulių pastangomis gavo jo vardą. Jei ne nuo sovietmečio čia likęs išriestas virš Girstupio upelio betoninis, smarkiai aptrupėjęs tiltelis (gerai, kad bent jo turėklai atstatyti) ir gegužę pašienautos aikštelės bei apvalyti nuo šiukšlių takai (jų švara rūpinosi ir prieš keletą savaičių organizuotai atkeliavę „Žuvinto“ vaikų darželio auklėtinių), galėtum įtarti, jog unikalaus gamtos kampelio šeimininkė – Kauno miesto savivaldybė – nusprendė savo ribose turėti sengirę. Juolab, kad ir Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė prieš porą metų šių eilučių autorę yra patikinusi, kad Radvilėnų plentu „atkirstas“ nuo Ąžuolyno parko Adomo Mickevičiaus slėnis – ne parkas, bet miškas.
Na taip, Adomo Mickevičiaus slėnyje yra paminklinis akmuo, ant kurio sėdėdamas poetas mėgdavo pasvajoti (su jo inicialais). Plokštėje prie akmens įrašyta „1822.Kaunas“ po ketureiliu iš poemos „Gražina“: „Pamačiau aš puikų slėnį palei Kauną, laumės ten audžia pavasario rytą, žalią veją žiedais iškaišytą. Slėnio gražesnio nerasi pasauly…“ Kažin, kokį ketureilį poetas sudėliotų, jei galėtų persikelti į šiuos laikus, atsidūręs slėnyje po 200 metų?
Kauno apskrities mokykloje (dabar – Jėzuitų gimnazija), į kurią buvo paskirtas po universiteto baigimo, Adomas Mickevičius mokytojavo nuo 1819 iki 1823-ųjų. Kaune sukūrė „Vėlines“, baladžių, eilėraščių, Kada tiksliai jis pramynė kelius į slėnį, kuris buvo tolokai nuo senamiesčio, šiandien sunku pasakyti.
Bet poeto vardu pavadinto akmens tolesnė istorija žinoma. 1859-aisiais per Kauną pradėjus tiesti geležinkelį, caro valdžia išleido įsakymą surinkti visus apylinkių akmenis. Tuomet kažkas šį akmenį paslėpė – užkasė upelio šlaite.
Tik 1918 metais Girstupio vanduo per didelį potvynį jį išplovė. Apie tai Kauno miesto muziejaus vadovui Tadui Daugirdui pranešė A. Mickevičiaus slėnio prižiūrėtojas Joachimas Čelkevičius. Akmuo buvo pastatytas dabartinėje vietoje. Šiuo metu tai – valstybės saugomas geologinis gamtos paveldo objektas.
Šalia A. Mickevičiaus akmens seniai išgrįsta aikštelė dabar nelygi, apkritusi sudžiūvusiomis medžių šakelėmis bei praėjusių vasarų lapais. Ko ne remdamasis galu į valstybės saugomą akmenį trūnija prieš keletą metų nuvirtusio medžio kamienas.
Iš pradžių būta mėginimų paskaptavus, jį paversti suolu. Slėnio šlaituose tokių „gamtinių suolų“ ir daugiau matosi, nes drūtų medžių išgabenimas iš šios vietos neabejotinai kelia didelių problemų, – technika jos nepasieksi. Tik bėda, kad gamta tokius suolus netrunka „pakoreguoti“ savo nuožiūra, tad sėsdamas ant jo, žmogus gali „prispausti“ aibę skylučių kamiene pridariusį, mediena mintantį vabalą.
Gal net tokį, kuris į „Natūrą“ ar dar reikšmingesnį tarptautinį registrą įrašytas? Tiesa, prie upelio yra ir „modernių“ suolų, bet dalies jų belikę tik betoniniai pėdsakai (atramos, prie kurių buvo pritaisytos medinės lentelės).
Nuvirtusių medžių kamienų slėnyje daugiausia yra vaizdingas kilpas raižančio upelio pakrantėse. Ant šlaitų esantys seni medžiai kasmet dažniau vėjų verčiami ant šono. Kai kurie tampa „lieptu“ tarp upelio krantų. Bet tokiu lieptu eidamas miško (parko?) lankytojas rizikuoja įkristi į Girstupio upelį, kurio vanduo, deja, ir kvapais, ir spalva pernelyg primena nuotekas.
Per neseną tarptautinę upių valymo akciją „River cleanup“ A. Mickevičiaus slėnyje keletą dienų darbavosi grupės talkininkų. Slėnyje bei netoli jo jie tvarkė Girstupio upelį. Taip pat – į jį dar iki slėnio įtekančio Gričiupio upelio atkarpą (didesnės abiejų upelių dalys pakištos po žeme).
Akcijos Kaune kuratorius Martynas Petraitis „Kas vyksta Kaune” sakė, kad „pagrindinė šių upelių problema – tarša nuotekomis. Dalis neteisėtų kanalizacijų jau uždaryta, bet per daugybę metų upeliuose susikaupusio užteršto dumblo niekas neišveža”.
Daugiau šia tema
Į vaizdingą A. Mickevičiaus slėnį saugiausia patekti iš Žuvinto gatvės, einant jos trumpute atšaka tarp individualių namų bei daugiaaukščio. Nuo Radvilėnų plento, deja, per „pagrindinį įėjimą“ į slėnį eiti nepatartina, nes nėra jokių šaligatvių plento dalyje (nuo kalno link Tunelio gatvės).
Nėra ir kelkraščio, tad eidamas šlaito viršuje vos įžiūrimu takeliu, nors esi atskirtas nuo lekiančių plentu automobilių srauto metaliniu barjeru, saugus nesijauti. O dar kai palyja, šlaito molyje kojos klimpsta, slidinėja, – gali ir nusiristi.
Teko vienais metais išgirsti, kokius „palinkėjimus“ siuntė miesto valdžiai tuo pakraščiu į slėnį ėję lenkų turistai. Eidami taku link paminklinio labai Lietuvą mylėjusio poeto A. Mickevičiaus akmens, jie dar sušlapo kojas pliurzoje. Ji niekur nepasidėjo ir šiomis dienomis, nes skersai tako į Girstupio upelį tebeteka „šaltinėlis” iš maždaug metro skersmens vamzdžio, pakišto po Radvilėnų plentu.
2000-ųjų pavasarį mero Eriko Tamašausko vadovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracija A. Mickevičiaus slėnyje organizavo pavasarinę talką. Keli šimtai tarnautojų ir politikų smagiai darbavosi, vaduodami žavų kampelį nuo senų padangų, baldų bei visokių kitų rakandų. Daugumai talkininkų ši vieta tapo „netikėtu atradimu”. Po talkos kalbėta, kad būtina slėnį „prikelti naujam gyvenimui“. Bet miesto politikai „nuvertė“ merą, o kitiems „ne slėnis rūpėjo“.
Pala, pala… 2018-aisiais A. Mickevičiaus slėnyje buvo dar viena talka, apie kurią primena netoli amžinai „šlapiuojančio“ vamzdžio įbesta, jau spėjusi pasvirti ir atsiremti į medį „atminimo lenta“. Joje – informacija apie tai, kad slėnyje pasodinta „Lietuvos 100-mečio ąžuolų alėja“, o medelius sodino bent keliasdešimt žmonių: Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, „Vieningo Kauno“, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, trijų valstybinių Kauno teatrų, kelių uždarųjų akcinių bendrovių, mokyklų, vaikų darželių, Kauno policijos ir bendruomenės centro „Girsta“ (pastarojo iniciatyva, tarp kitko, anksčiau slėnyje vykdavo rudeniniai poezijos renginiai) atstovai.
Praėjusį sekmadienį, bent keletą kartų eidama pirmyn ir atgal smarkiai susiaurėjusiu pagrindiniu A. Mickevičiaus slėnio taku, suskaičiuoju viso labo 12 jaunų, prie kuoliukų priraišiotų ąžuoliukų. Pasodintų, kaip ąžuolams pridera, retais tarpais. Gal po 200 metų tikrai čia bus kažkas panašaus į alėją, kas žino? Ir slėnis, tikiu, išliks, nes „urbanizuoti“ jo vieta netinkama, – nei čia gabalą žemės namų statyboms nugnybsi, nei ką. Gal todėl jis šiandien „valdiškai akiai” nelabai įdomus?
2012 metais Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto mokslininkių parengtame darbe „Kauno Ąžuolyno apsaugos ir tvarkymo galimybės“ (autorės Aušra Minkauskienė ir Vilma Karvelytė – Balbierienė) pasakyta, kad Kauno Ąžuolyno parkas – tai Nemuno ir Neries santakoje viduramžiais augusių ąžuolų likučiai.
„Kauno Ąžuolynas yra unikalus miesto parkas, tai – didžiausias Europoje ąžuolynas, esantis miesto teritorijoje. Jis svarbus miestui ne tik funkciniu ir gamtosauginiu aspektu, bet ir istoriniu, urbanistiniu požiūriu. Šį parką sudaro Parodos kalno, Vytauto parko, Dainų slėnio, Adomo Mickevičiaus slėnio, Zoologijos sodo, S. Dariaus ir S. Girėno sporto centro (…) teritorijos, Žaliakalnio bei Aukštųjų Šančių plotai“, – teigia mokslininkės, prieš dešimtmetį rengusios išvadas dėl planų nutiesti elektros kabelį per Ąžuolyno parką.
Populiariausių Kauno lankytinų vietų sąraše A. Mickevičiaus slėnio neaptiksime. Nors jo ta dalis, kurioje veikia žymaus gamtininko prof. Tado Ivanausko įsteigtas Zoologijos sodas, iki jo rekonstrukcijos, iš visų kitų sąrašo objektų buvo pati lankomiausia.
Prieš keliasdešimt metų buvo planuota šitai gyvūnų karalystei priskirti ir dalį už jos tvoros slėnyje esančios teritorijos, bet nuo tokios plėtros susilaikyta. Iš esmės slėnis – tas pats, gamta irgi, bet teritorijų priežiūra skiriasi. Tik dažnai pasivaikščioti į Lietuvos zoologijos sodą neužeisi, kaskart naujo bilieto nenusipirkęs…
„Kažkada gyvenau Aukštuosiuose Šančiuose, tai į Mickevičiaus slėnį nuo vaikystės ateidavau. Ir dabar kartais užsuku. Čia – jaukiau nei kokiame parke, miesto centre, pavyzdžiui, Nemuno saloje, kurioje per statybas tuoj pačios salos nesimatys. Gal vienintelis toks žalias kampelis Kaune šitame slėnyje dabar beišlikęs“, – sako prie poeto akmens žurnalistės užkalbintas su drauge Viktorija atėjęs jaunas vyras Andrius.
Jie sutinka, jog daug kas priklauso nuo pačių slėnio lankytojų, – juk ne savivaldybė suolus išardo ar šiukšlių primėto. Viktorija dar priduria: „labai gerai, kad nuo mažens vaikai pratinami tausoti aplinką ir atvedami į slėnį patalkininkauti. Pagal savo išgales. Išmoks labiau aplinką tausoti“.
Bet, anot Andriaus, pradžiai bent šiukšlių dėžių galėtų savivaldybė šitai vietai parūpinti, normalų priėjimą prie A. Mickevičiaus slėnio padaryti. Reikėtų ir lentą su ketureiliu apie „gražiausią pasaulyje slėnį“ atnaujinti, o tai neina teksto perskaityti. Tikslinga ir medžių griuvenas iš slėnio išgabenti, šlaitus apvalyti. Dar būtų gerai čia apšvietimą įrengti, – vardina pora slėnio lankytojų.
Praėjusią savaitę Lietuvoje patvirtintas naujas urbanizuotų vietovių želdynų normatyvas, – vienam žmogui jų turi tekti jau ne 25, bet 12 kvadratinių metų ploto. Kaunas – pakankamai žalias miestas, ir normatyvai (plotų prasme) jame tikrai išlaikomi. Tereikia, kad tais plotais būtų pakankamai patogu naudotis. Nes aplinkos apsaugos ministro Simono Gentvilo nuomone, žaliųjų plotų puoselėjimas ne tik didina ekologiją, bet ir gerina gyvenimo kokybę.
„Žmogaus savijauta labai priklauso nuo jį supančios aplinkos. Iš pagrindų atnaujintas Santakos parkas tapo dar šviesesnis ir žalesnis. Tokia erdvė tikrai įneš daugiau spalvų bei pozityvumo kauniečiams. Svarbiausia gerai nusiteikti ir savo laisvalaikio maršrutus planuoti neaplenkiant šios vaizdingos vietos. Čia laukiamas kiekvienas – tiek mėgstantis aktyvias veiklas, tiek ir ramesnį poilsį“, – neseniai žurnalistams yra sakiusi Kauno senamiestyje įgyvendintą Santakos parko rekonstrukcijos projektą koordinavusi Kauno savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja R. Savickienė.
Adomo Mickevičiaus slėnio rekonstrukcijos projekto miesto savivaldybės artimuose planuose kol kas nesimato.
