Šią savaitę Kauno valstybiniame muzikiniame teatre debiutuoja kompozitoriaus Kipro Mašanausko roko opera „1972“. Kūrėjai pažvelgs į 1972 m. gegužės 14-ąją, kai protestuodamas prieš sovietinį režimą 19-metis Romas Kalanta apsipylė benzinu, pasidegė ir liepsnodamas sušuko „Laisvę Lietuvai!“.
Apie Kęstučio Jakšto režisuotą roko operą „1972“ pasakoja siužeto autorė Goda Simonaitytė ir dirigento asistentas Mantas Jančiauskas.
19-mečių būrys
Pasak siužeto autorės G. Simonaitytės, roko operoje veiks du realūs veikėjai – Romas Kalanta ir Vytautas Kaladė, kiti veikėjai bus interpretuojami. Kuriant operą remtasi liudininkų pasakojimais, dokumentiniais faktais, filmuota medžiaga, archyvais.
R. Kalanta šioje roko operoje atsiskleidžia kaip gan introvertiškas, į depresyvumą linkęs vaikinas, priklausantis 19-mečių kompanijai – neformaliam 7-ojo dešimtmečio Kauno jaunimui, nepritarusiam sovietinei santvarkai.
„Jų veikloje ir pomėgiuose būta daug kultūrinių hipiškumo apraiškų – ilgi plaukai, spalvingi drabužiai bei aksesuarai, ant peties nešiojami garsiai grojantys radijo imtuvai ir meilė alternatyviam rokui. (…) Laisvė jiems visų pirma reiškė laisvę išreikšti save, tačiau sistema tokios saviraiškos nepripažino ir stengėsi ją užgniaužti, tad jų laisvės kova tapo bandymu išlikti savimi“, – teigia roko operos kūrėjai.
Auka už laisvę
Per R. Kalantos laidotuves prasidėję masiniai protestai praminti „Kauno pavasariu“, o R. Kalanta tapo pasipriešinimo prieš sovietinę okupaciją simboliu.
Dirigento asistentas M. Jančiauskas žavisi R. Kalantos drąsa. „Būti prislėgtu ir daryti tai, kas uždrausta, kad save išreikštų – drąsu. Tuometinei kartai Romas Kalanta buvo tarsi degtukas, įžiebęs laisvės ugnį, revoliuciją Lietuvoje“, – teigė M. Jančiauskas.
Siužeto autorė pažymėjo, kad roko operoje bus nemažai nostalgijos jaunystei, pirmajai meilei, išdavystėms, populiarumo siekimui. Vėliau temos sudėtingės, prasidės kalbos apie laisvės siekį ir moralinius dalykus. Sugrįš ir to meto Kauno autentika:
„Senieji kauniečiai čia atpažins Laisvės alėjos plokštelių parduotuvę, suoliukus, elektros stulpus“, – sakė G. Simonaitytė.
Psichodelinis rokas
Dirigento asistentas Mantas Jančiauskas atkreipė dėmesį, kad XX a. septintajame dešimtmetyje prasidėjo hipių subkultūros judėjimas, išpopuliarėjo roko ir popmuzikos grupė „The Beatles“, pasaulyje vyko roko muzikos proveržis.
„Tuo metu susikūrė ir psichodelinis rokas. Pradėjo groti grupės „The Doors,“ „Led Zeppelin“ ir kt. Jos turėjo psichodelinį skambesį, kuris buvo visiems įdomus. Roko operoje „1972“ irgi bandomas atskleisti psichodelinis rokas, maždaug 1970-ųjų skambesio, tačiau jau modernizuotas, pritaikytas šiuolaikiškai instrumentuotei ir labai „susimfonintas“. Roko opera – revoliucinis, anarchistinis žanras, ne veltui jis pasirinktas atskleisti R. Kalantos istoriją“, – atskleidė M. Jančiauskas bei pridūrė, kad muzikantai vos telpa į orkestrui skirtą duobę: „Tai suvaldyti – nemenkas iššūkis.“
Svarbu nepamiršti
Siužeto autorė G. Simonaitytė atkreipė dėmesį, kad tuometinė karta gyveno itin didelėje baimėje, varžoma stiprių draudimų, nuolatinės cenzūros. Tai svetima patirtis jai.
„Žiūrint vaizdo medžiagą matyti, kad net jų kūnas įsitempęs. Suprantama, juk šalia visa būdavo, tų, kurie gali išduoti. Man, kaip jaunai kūrėjai, sunku tą suvokti, juk dabar esame laisvi, drąsūs, mūsų niekas nevaržo, galime reikšti savo nuomonę, rengtis ir elgtis kaip norime“, – svarstė G. Simonaitytė.
Roko operoje stengiamasi nemoralizuoti, daugiau kalbėti ne apie R. Kalantos heroizmą, bet apie tai, kaip vieno žmogaus veiksmas gali išjudinti visą tautą.
„Labai svarbu nepamiršti istorinių asmenybių, kurios kovoja už tiesos, laisvės idealus. Lyginant su šiuometiniu kontekstu – karu Ukrainoje – matome puikų pavyzdį, kaip veikia susivienijimas, noras apginti savo šalį, laisvę, vertybes“, – teigė G. Simonaitytė.
