Premjera „Kauno asamblėja“: ar spektaklis gali kurti dialogą visuomenę supriešinančiomis temomis? – Kas vyksta Kaune

Premjera „Kauno asamblėja“: ar spektaklis gali kurti dialogą visuomenę supriešinančiomis temomis?

/ D. Stankevičiaus nuotr.

Vis dažniau viešose diskusijose tvirtai kalbama apie mūsų visuomenės susiskaldymą ir poliarizaciją. Neapykantos kalbą darosi sunku atskirti nuo konservatyvios nuomonės. Nacionalinio Kauno dramos teatro premjera „Kauno asamblėja“ kartu su teatru „Porte Parole“ iš Kanados siekia teatro priemonėmis kurti demokratišką dialogą labiausiai visuomenę supriešinančiomis temomis. Spektaklio premjera – vasario 18, 19, 20 dienomis Rūtos salėje, ji yra „KaunasEuropos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Penkios šalys, penkios kalbos ir skirtingos temos

Šio unikalaus dokumentinio spektaklio idėja ir koncepcija gimė 2016 m. Jos autoriai – teatro „Porte Parole“ kūrybinė komanda – dramaturgai Annabel Soutar, Brettas Watsonas, Alexas Ivanovici. Spektakliu siekiama, kad teatras taptų naujovišku demokratinio dialogo centru.

Skirtingos šio spektaklio versijos jau buvo pastatytos Monrealyje (Kanada), Miunchene (Vokietija), Merilande (JAV) ir San Paule (Brazilija). Lietuva – penktoji šalis. Kiekviename mieste spektaklio kūrybinė komanda organizuoja vakarienę, į kurią pakviečia keturis nepažįstamus skirtingų ideologinių pažiūrų žmones.

Vakarieniaudami jie kalbasi ir diskutuoja skirtingomis temomis, pavyzdžiui, dalinasi patirtimi, ar buvo nesuprasti dėl savo pažiūrų, įsitikinimų ir pan. Pokalbis įrašomas, ir iš jo gimsta spektaklio scenarijus. Pakviesti aktoriai vaidina vakarienės dalyvius ir atkuria jų vakarienę teatro scenoje. Scenoje vyksta realių žmonių susitikimas, naudojant autentišką jų kalbą.

Spektaklio kūrimo procesas Kaune truko ne vieną mėnesį. Pirmiausia kūrybinė grupė – aktoriai Aistė Zabotkaitė, Henrikas Savickis ir dramaturgai Brettas Watsonas, Alexas Ivanovici 2021 m. rugsėjį aiškinosi Lietuvos ir Kauno bendruomenei aktualiausias ir labiausiai visuomenę priešinančias temas, kalbino žmones gatvėse, ieškojo pašnekovų socialiniuose tinkluose.

Beje, kūrėjai vaidino abejose Kanados asamblėjų versijose. Šio proceso metu Kaunas kaip tik ruošėsi daug ažiotažo sulaukusioms „Kaunas Pride“ eitynėms, dar nebuvo išblėsę aistros dėl Stambulo konvencijos, vėliau aštrių diskusijų objektu tapo nelegalių imigrantų klausimas. Kanados menininkai pastebėjo, jog Lietuvą skaldo kitokios temos nei jų šalį.

„Liberali politika mūsų šalyje vyrauja kur kas ilgesnį laiką. Tad, pavyzdžiui, moterų lygybės klausimai visuomenėje nebekelia daug ginčų. Šiuo metu Kanadoje svarbesnė tema yra translyčių žmonių teisės. Seniesiems Kanados gyventojams kyla didesnė nedarbo, įvairių ligų, ir netgi savižudybės rizika. Tai mums primena, kad ne visais istorijos tarpsniais elgėmės pagarbiai“, – teigė režisierius Chrisas Abrahamas.

/ D. Stankevičiaus nuotr.

Apie kūrybinę komandą iš Kanados

Režisierius Chrisas Abrahamas yra vieno iš pagrindinių Kanados „Crow‘s Theaatre“ teatro meno vadovas ir generalinis direktorius. Įvairiais apdovanojimais įvertintas režisierius taip pat bendradarbiauja su Tarragono teatru, Stratfordo Šekspyro festivaliu, „The Globe“ teatru ir kitais. Jo kūrybinė, režisūrinė patirtis apima komedijų, dokumentikos, W. Shakespeare‘o pjesių, operos ir filmų kūrimą Kanadoje ir JAV. Jis režisavo visas iki šios sukurtas „Asamblėjų“ versijas. Anot Ch. Abrahamo, šiame spektaklyje negalima pamiršti humoro, juk būtent šmaikštus žvilgsnis į konfliktinę situaciją mums gali padėti geriau įsijausti į oponento kailį.

Dramaturgas, aktorius Brettas Watsonas daugiau nei dvidešimt penkerius metus vaidina teatre, filmavosi apie 60 kino ir TV filmų JAV ir Kanadoje. Svarbiausi kūrybiniai darbai teatre: „The Dream Project“ („Yonder Window“, Niujorkas / Meksika), „The Bacchae“ („Scapegoat Carnivale“ / Meta nominacija), „Elizabeth Rex“ („Tableau d’hôte“), „Battered and Zarathustra said some things, no?“ („Infinitheatre“ / MECCA nominacija), „Triplex Nervosa“, „Paradise by the river“, „Romeo and Juliet“ (teatras „Centaur“), „Sexy Béton“ („Porte Parole“), Glengarry Glen Ross and Amadeus ( Segal scenos menų centras). Dirbant su asamblėjomis jam svarbu debatai, kova, ginčai su kolegomis ir komanda.

Aktorius, dramaturgas ir režisierius Alexas Ivanovici gimė Italijoje, politinių pabėgėlių stovykloje, rumunų šeimoje. Per metus šeima imigravo į Kanadą ir apsigyveno Monrealyje. Dirba aktoriumi (vaidina dviem kalbomis) ir teatro režisieriumi nuo 1992 m. Vaidino arba režisavo daugiau nei 60 pjesių, apie 80 filmų, TV projektų. 1997 m. Alexas susipažino su dramaturge Annabel Soutar ir kartu įkūrė „Porte Parole Productions“.

Pastaruosius 20 metų jie kartu kuria dokumentinio teatro projektus, kuriais bandoma paskatinti viešąjį dialogą apie sudėtingas šiuolaikines problemas. 20 metų kartu su Annabel Soutar vysto kūrybiško piliečio (Artful Citizen) koncepciją – meno panaudojimą pilietiškumui skatinti. Pasak A. Ivanovici, šio kūrinio iššūkis – užčiuopti ir kalbos, ir kultūros niuansus, kad sukurtų lietuviams paveikų spektaklį.

Dramaturgė Anabel Soutar yra „Porte Parole Productions“ įkūrėja ir teatro prodiuserė gyvena Monrealyje. Annabel bendradarbiavo kurdama daugiau nei dešimt dokumentinių pjesių, įskaitant „Asamblėją“ (L’Assemblée, The Assembly), „Fredy“, „The Watershed“, „Import/Export“ ir kt. 2015 m. „The Globe & Mail“ įtraukė Annabel Soutar į Metų kūrėjų sąrašą.

/ D. Stankevičiaus nuotr.

Dokumentika teatro scenoje

„Porte Parole“ yra dokumentinius spektaklius kuriantis teatras, įsikūręs prieš du dešimtmečius Montrealyje, Kanadoje. Jis kuria spektaklius, kurie įkvepia auditorijas kritiškai mąstyti apie dabartines socialines, politines ir aplinkosaugines problemas. Lietuvoje dokumentinis teatras yra pakankamai jaunas, neturime ir daug jo pavyzdžių.

Tokių scenos kūrinių pagrindas yra ne dramaturgija, literatūra, fikcija, bet dokumentinė ar archyvinė medžiaga, pvz. interviu, laikraščio straipsnis, fotografijos, garso ir vaizdo įrašai, autobiografijos, moksliniai pranešimai ir kt. Pasak teatrologo ir NKDT meno vadovo Edgaro Klivio, dokumentinis teatras siekiąs scenoje atgaivinti ir pažinti realius įvykius ir asmenybes, dažnai dokumente, kuris perteikiamas scenoje, vengia pakeisti net žodį, kad išliktų kuo arčiau autentiškos tikrovės.

„Tai gali būti daroma dėl įvairių priežasčių: atkurti istorinį teisingumą, išgirsti tuos, kurių balsai buvo nutildyti, atlikti meninį tyrimą ar parodyti tikrovės sudėtingumą. Lietuvoje inovatyvią dokumentinio teatro kryptį plėtoja „Atviro rato“ trupė („Lietaus žemė“), Valters Silis („Barikados“, „Miškinis“), Jonas Tertelis („Žalia pievelė“, „Nežinoma žemė. Šalčia“), Aleksandras Špilevojus („Bagadelnia“), Kamilė Gudmonaitė („Sapnavau sapnavau“) ir kiti. Taip pat teatras gali ir turi veikti kaip vieta, kur vyksta laisvi ir vieši debatai, kitaip tariant, kaip demokratijos kūrimo vieta. Tokiame teatre siekiama ne gaminti ir vartoti užbaigtus meninius produktus, bet atverti erdvę piliečių diskusijai jiems svarbiomis temomis”, – vardino E. Klivis.

Šis dokumentinis spektaklis sutelkia dėmesį į paprastus žmones, padeda jiems paaiškinti ir apginti savo pažiūras bei bendrauti su turinčiais priešingą nuomonę. „Kauno asamblėja“ nėra abstrakčių ideologijų kova, tai labai žmogiškas unikalių žmonių susitikimas. Keturi veikėjai išreiškia emocijas ir asmeninius išgyvenimus, jų dialogas nebūtinai racionalus, tačiau vyksta.

/ D. Stankevičiaus nuotr.

Aktoriai yra savimi

Kūrėjai nekviečia į vakarienes garsių žmonių, o vaidinti vakarienės dalyvius išsirenka vietos aktorius. Lietuvoje jie ieškojo panašių į svečius aktorių, labiau panašių savo energija ir išvaizda, ne ideologija.

„Čia kaip koks Tarantino filmas – sėdi prie stalo ir visi kalba. Dramaturgija yra sudėliota iš to, kas buvo kalbėta tos vakarienės metu, aišku, viskas sustyguota, išgryninta, nuobodūs momentai išimti, palikta esmė. Įdomus ir darbas, ir rezultatas, – ir pridūrė. – Lengvai nuteisiamas žmogus, kurio nuomonė skiriasi, o šis spektaklis parodo, kad mums reikia išmokti kalbėtis. Nereikia pulti neigti neišklausius visų kitos pusės argumentų. Galime likti prie savo nuomonių, bet galime kalbėtis“, – Moderatoriaus vaidmenį atliekantis aktorius Henrikas Savickis vienos repeticijos metu komentavo.

Moderatorė ir aktorė Aistė Zabotkaitė apie savo vaidmenį vakarienių metu sakė: „ LGBTQA laisvės ir teisės, pabėgėlių klausimas ir kiti atėjo natūraliai, mes dalyvių į juos nevedėme. Šio spektaklio tikslas bent jau man yra inicijuoti pokalbį, diskusiją, neužbaigti tiesiog eiliniu konfliktu, kai viena pusė kitos neklauso, o iš tikrųjų išgirsti tą kitą, net labiausiai nepriimtiną pusę. Tuomet taptumėm mažiau radikalūs ir susiskirstę.“ Vakarienės moderatorę Aistę taip pat vaidina aktorė Goda Petkutė.

Spektaklio herojai: tiesus, kategoriškas, dešiniųjų pažiūrų Rimas, liberali, drąsi, racionali Liucija, smalsus, dėmesingas, konservatyvių pažiūrų jaunuolis Ginas, energingas, atviras Rytis. Juos scenoje įkūnija Tomas Erbrėderis, Martyna Gedvilaitė bei Goda Petkutė, Marius Karolis Gotbergas ir Vaidas Maršalka. Spektaklio pabaigoje žiūrovų laukia netikėtumas.

Premjeros šviesų dailininkas Lucas Prairie, garso režisierius Antoine‘as Bédardas, scenografas Simonas Guilbaultas, vaizdo menininkė Amelia Scott, techninės dalies vadovas Normandas Vincentas.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA