Petrašiūnai priklauso vienai didžiausių Kauno seniūnijų, tai yra miesto dalis rytiniame jo pakraštyje, dešiniajame Nemuno krante. Teritorija – 330 ha. Petrašiūnai šiais metais minės 75 metines nuo tada, kai Petrašiūnų kaimas 1946 metų balandžio 29 dieną buvo prijungtas prie Kauno miesto. Kauniečiai įvardijo, kokie pagrindiniai šio mikrorajono akcentai siejasi su šia miesto dalimi ir be ko jie neįsivaizduotų gyvenimo čia.
Dėl smėlingos žemės, netinkamos žemdirbystei, šioje Kauno dalyje plynojo daug nedirbamos ir neeksploatuojamos
žemės, o teritorija buvo aprašyta, kaip nykus kaimelis. Petrašiūnai ėmė plėstis XX a. 3 dešimtmečio pabaigoje, kai čia pradėjo kurtis dideli pramonės grandai.
Amalių tunelis
Užklausus kauniečių, kuo išskirtiniai Petrašiūnai, daugelis nurodė neseniai suprojektuotą ir pastatytą Amalių tunelį – kai kurie pastebėjimai buvo su neigiama konotacija dėl čia dažnai nusidriekiančių eismo spūsčių ir avarijų.
2019 metų pabaigoje Amalių geležinkelio pervaža buvo užverta, o šalimais nutiestas ir atidarytas naujas statinys, kuris sujungė R. Kalantos ir Chemijos gatves. Pagrindinį statinį sudaro keturių arkų požeminis tunelis: per jo vidurį suprojektuoti du tuneliai automobiliams, o iš abiejų šonų – du mažesni tuneliai pėstiesiems ir dviratininkams.
Nors projektas buvo numatytas turint intenciją sumažinti ties pervaža susidarančias spūstis, tačiau naujasis tunelis situacijos nepagerino. Kauniečiai nuolatos skundžiasi, kad šioje atkarpoje susidaro spūstys, dėl slidžios dangos įvyksta eismo įvykiai, o čia dažnai važiuojantys sunkiasvoriai automobiliai dažnai tampa atkarpos įkaitais – ypač žiemą, kai vilkikai neįvažiuoja į suprojektuotą įkalnę.
Praėjusią žiemą, gausiau iškritus sniegui, ši atkarpa eismą sustabdė net kelioms valandoms, o į bėdą patekusiems vilkikams pagalbos ranką ištiesė geranoriški kauniečiai.
Kauno hidroelektrinė
„Ignitis gamybos“ valdoma Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinė (KHE) – didžiausia atsinaujinančius energijos išteklius naudojanti elektrinė Lietuvoje. Šiuo metu KHE kasmet pagamina apie 4 proc. Lietuvoje suvartojamos elektros energijos arba apie penktadalį visos iš atsinaujinančių energijos šaltinių šalyje generuojamos energijos. Nepaisant nedidelės galios, KHE garantuoja Lietuvos energetinės sistemos stabilumą.
Pirmieji Kauno hidroelektrinės statybos darbai prasidėjo 1955 metais. Statant elektrinę, reikėjo iškasti 5 mln. kub. m grunto, supilti 3,5 mln. kub. m žemių. Pastatyta betono gamykla, paklota 252 tūkst. kub. m betono ir gelžbetonio. Svarbiausias statybos baras buvo pagrindinė dauba. Reikėjo iškasti keliolikos metrų gylio daubą, pasiekti amžiais nejudintą, kaip uola kietą priemolį ir ant jo padėti betoninius elektrinės pamatus.
Elektrinė pastatyta 1960 m. ant Nemuno vagos, aukščiau Kauno miesto, 224 km nuo Nemuno žiočių. 2014 m. Kauno hidroelektrinei suteiktas Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinės vardas, elektrinės teritorijoje buvo atidengta A. Brazausko atminimo lenta.
Kauno marios
Visų kauniečių ir turbūt visų Lietuvos gyventojų puikiai žinomos Kauno marios patenka į Petrašiūnų išskirtinių vietų sąrašą, be kurių šis rajonas nebūtų toks, koks yra. Kauno marios yra didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje. Marios ir jų pakrantės priklauso Kauno marių regioniniam parkui, aukštupys – Nemuno kilpų regioniniam parkui.
Kaunas turi begalę istorijų, o Kauno marios prisideda prie dar vieno įspūdingo pasakojimo apie užlietus kaimus. Kauno marios suformuotos 1959 m. rugpjūtį užtvenkus Nemuną. Upės vanduo per 9 mėnesius pakilo 19,5 metro, marių užlietoje teritorijoje iškeldintos 45 gyvenvietės: kaimai, vienkiemiai ir Rumšiškių miestelis, visų pirma – sena bažnyčia ir varpinė. Ruošiant būsimųjų marių dugną buvo iškirsti slėnyje augę miškai, sodai, žemėmis užversti sodybų šuliniai, iškeltos kaimų kapinaitės.
Aplink marias galima rasti ne vieną lankytiną taką ir įspūdingą kraštovaizdį, kuris kaskart atsiveria vis kitokiais vaizdais. Kauno marių regioninis parkas lankytojams siūlo pasidairyti po aplink esančius piliakalnius, pažintinius takus ir kitus lankytinus objektus, o dalyje vietoje galima rasti ir stendus, kuriuose aprašyta Kauno marių istorija.
Petrašiūnai turi ir savo vietinį „tarzaną“, kuris laisvalaikiu tvarkydavo Kauno marių pakrantes, tačiau, anot Kauno marių regioninio parko atstovų, ta tvarka gamtai nebuvo į naudą, tad jie keistuolį norėjo pasikviesti pokalbiui, kaip legaliai jis galėtų prisidėti prie parko priežiūros.
Pažaislio vienuolynas
Kauniečiai vienu pagrindiniu Petrašiūnų akcentu išskyrė Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblį, kuris pastatytas dar XVII–XVIII a. funduojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didžiajam kancleriui Kristupui Zigmantui Pacui. Nors K. Z. Pacas mirė 1684 m., nebaigęs vienuolyno statybos, jo pradėtą darbą tęsė giminaitis Mykolas Kazimieras Pacas ir 1712 m. spalio 15 d. konsekravo Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis.
Ilgus metus gyvavęs vienuolynas išlaikė žaibo sukeltą gaisrą ir prancūzų kariuomenės apiplėšimus, o uždarytas buvo po 1831 m. sukilimo numalšinimo caro Nikolajaus I įsakymu. Ištrėmus Kaldulius čia įsikūrė stačiatikių vienuolynas (rus. Пожайскiй-Успенскiй монастырь), kuris veikė iki 1915 m. Vienuolyno teritorijoje palaidotas carinės Rusijos himno autorius Aleksejus Lvovas.
1917–1918 m. vienuolyne veikė kaizerinės vokiečių kariuomenės ligoninė. Vienuolynas buvo nusiaubtas ir apiplėštas: nuplėštas žalvario stogas, išdaužyti langai, išlaužytos durys, išgabenti dailės kūriniai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1920 m. Pažaislyje įsikūrė iš Čikagos atvykusios seserys kazimierietės. 1928 m. iš Rusijos sugrąžintas Dievo Motinos paveikslas. Apie 1930 m. uždengtas naujas cinkuotos skardos stogas.
Pokario metais vienuolyne veikė Lietuvos centrinis archyvas, vėliau – senelių namai, nuo 1950 m. respublikinė psichoneurologinė ligoninė. Vienuolyne kurį laiką taip pat veikė Valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas, o 1992 m. pastatai grąžinti Šv. Kazimiero kongregacijos seserims.
Jau 25 metus kasmet rengiami Pažaislio muzikos festivaliai, į kuriuos susirenka minios žmonių, norinčių išgirsti žinomiausius Lietuvos ir užsienio klasikos atlikėjus.
2000 metų rugsėjo 12 d. Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblis paskelbtas kultūros paminklu.
Petrašiūnų kapinės
Kapinės daugeliui sukelia nejaukų jausmą, tačiau Petrašiūnų gyventojai neįsivaizduoja šio mikrorajono be vienų didžiausių kapinių Kaune, kuriose atgulę bene žymiausi Kauno ir Lietuvos gyventojai.
Petrašiūnų kapinės įkurtos apie 1939–1940 m., laidoti pradėta 1941 m. Nuo 1970 m. kapinėse laidojama tik panteone ir šeimų kapavietėse. Kapinės smarkiai nukentėjo 2010 m. rugpjūčio škvalo metu. 2012 m. įrengti pirmieji kolumbariumai.
Įrengiant kapinėse kolumbariumą nuspręsta statyti ne masyvią vientisą kapavietę, o tarp pušų įkomponuoti nedidelius atskirus kolumbariumus. Vieną jų pusę puošia lietuvių liaudies raštų motyvai. Kiekvieną kolumbariumo nišą dengia marmuro plokštė, ant kurios iškalamas velionio vardas. Sumontuota nedidelė atbraila, skirta pamerkti gėlėms ir uždegti žvakėms.
Galimybę Petrašiūnų kapinių kolumbariumuose patalpinti urną su savo artimųjų palaikais gali bet kuris prašymą pateikęs miestietis, tačiau vietos kolumbariumuose negalima įsigyti iš anksto.
Petrašiūnuose palaidoti žymūs žmonės
Petrašiūnų kapinėse palaidoti žymūs, Lietuvai ir Kauno miestui nusipelnę žmonės, tokie kaip Leonidas Donskis, Jonas Jablonskis, Steponas Kairys, Vytautas Landsergis-Žemkalnis, Marija Lastauskienė-Lazdynų Pelėda, Pranas Mašiotas, Ričardas Mikutavičius ir daugelis kitų. Šiose kapinėse vykdomos ir ekskursijos su gidais, kurių metu aprodomi žymių žmonių kapavietės ir papasakojamos galbūt dar negirdėtos jų gyvenimų istorijos.
Garsusis Černobylio tiltas
Daugelis Petrašiūnų gyventojų kone kiekvieną dieną eina pasivaikščioti vietiniais pušynų takais, tačiau visai neseniai į šiuos miškus pradėjo traukti ne tik Kauno gyventojai, bet ir keliautojai, kurie atvyksta pažiūrėti įžymiu tapusio tilto, pasirodančio viename gerai žinomame seriale.
Tiltą išgarsino didžiulio populiarumo sulaukęs bendras HBO ir „Sky“ televizijų penkių dalių serialas „Černobylis“.
Sovietmečiu pastatytas tiltas iki „Černobylio“ serialo buvo tiesiog vandentiekio vamzdžius prilaikanti konstrukcija iš Petrašiūnų vandenvietės į kapines ir miestą. Kadangi nenorėta, kad virš geležinkelio eitų pliki vamzdžiai, nutarta pastatyti tiltą – betoninį taką.
Po serialo „Černobylis“, Petrašiūnuose stūksantis tiltas gavo neoficialų pavadinimą – „Google“ žemėlapiuose netrukus jis buvo pavadintas „Chernobyl movie bridge“, o seriale tapo „Mirties tiltu“.
Daugiau apie garsųjį tiltą skaitykite čia.
Kauno jachtklubas
Pušyne prie Kauno marių įsikūręs jachtų uostas mėgiamas buriavimo profesionalų ir smalsuolių. Išskirtinė gamta, įrengti takeliai, suoleliai ir žaliosios zonos aplink uostą traukia gamtos mylėtojus, romantikus ir šeimas su vaikais. Puiki vieta pasivaikščioti, pasigrožėti plazdančiomis jachtų burėmis, Kauno marių platybėmis, palydėti saulėlydžius, vaikams pažaisti žaidimų aikštelėje.
Tiesa, nedaugelis žino, jog Kaune įrengtas jachtklubas buvo jaunų studentų įgyvendinta idėja vien dėl noro buriuoti. Viktoras Bagdanovas su keliais studentais draugais įkūrė „Žalgirio“ buriuotojų draugiją, o 1957-ais metais buvo nutarta netoli Pažaislio skirti 10 hektarų ploto naujojo jachtklubo statyboms.
Nedaugeliui žinomą Jachtklubo atsiradimo istoriją plačiau skaityti galite čia.
Šiomis dienomis Kauno jachtklube vis dar vyksta įvairūs vandens renginiai, sukviečiantys skirtingus vandens sporto entuziastus.
Kauno marių aikštelė
Dar viena Kauno jaunimo pamėgta vieta Petrašiūnuose – tai Kauno marių stovėjimo aikštelė, kurioje atvykus šiltą vakarą galima pamatyti visą automobilių paradą. Jaunimas čia renkasi pasišnekučiuoti ar susitikti romantiškiems pasimatymams.
Tiesa, anksčiau, kol aikštelėje nebuvo sumontuotos vaizdo kameros, čia automobilių judesys buvo aktyvesnis, vairuotojai susirinkdavo parodyti savo šonaslydžio gabumus ir pasvilinti gumą.
