Į „Kas vyksta Kaune“ redakciją kreipėsi skaitytojas, kuris siekė išsiaiškinti dėl nustatytos bendravimo tvarkos vykdymo karantino metu.
„Su vaiko motina išsiskyrėme prieš porą metų. Teismas nustatė bendravimo tvarką su nepilnamete dukra, tačiau paskelbus karantiną šalyje man nebuvo leidžiama matytis su vaiku. Ar nepilnamečio vaiko mama gali drausti tėvui bendrauti su vaiku motyvuodama tuo, kad šalyje paskelbtas karantinas?“
Situaciją komentuoja advokatė Raimonda Lazauskienė
Vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Vaiko šeima visų pirma yra jo tėvai, nepriklausomai nuo jų tarpusavio santykio kvalifikavimo (sutuoktiniai, buvę sutuoktiniai, partneriai, atskirai gyvenantys asmenys ir pan.)
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, o 6 dalyje įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Vienas iš šeimos sampratos aspektų, patvirtinančių šeimos, kaip saugomos ir puoselėjamos konstitucinės vertybės, reikšmę, įtvirtintas ir Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.
Vis dėl to, minėtame straipsnyje nustatyta teisė į šeimos gyvenimo apsaugą nėra absoliuti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžęs, jog pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis kelių sąlygų.
Tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijos įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, pagal kurį asmens teisių ir laisvių įstatymu negalima riboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti.
Tėvą (motiną) ir jų vaikus, negyvenančius kartu, dažniausiai sieja šeiminiai santykiai, patenkantys į šeimos sampratos apibrėžimą, todėl jiems taikoma aukščiau nurodyta Konstitucijos garantuojama šeimos gyvenimo apsauga.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.170 straipsnyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (1 dalis). Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (2 dalis).
Kai tėvai nesutaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (3 dalis). Tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka (4 dalis).
Karantinas – specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo rėžimas, nustatomas atskiriems objektams ar apkrėstose teritorijose, kai registruojami nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimai arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, taip pat pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkiai ar epidemijos (Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 2 straipsnio 21 dalis).
Karantino tikslas – nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarką ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą (Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 1 dalis).
Taigi, įvedus karantiną šalyje gali būti nustatoma speciali gyvenimo tvarka ir taikomos saugaus gyvenimo priemonės, tačiau bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teises ar laisves apskritai, todėl ir specialios gyvenimo tvarkos nustatymas neturėtų būti tapatinamas su teisės į šeimos apsaugą paneigimu.
Karantino paskelbimas Lietuvoje neriboja tėvų ir vaikų šeiminių santykių, išskyrus, jei tai buvo reikalinga dėl kitų būtinų saugaus gyvenimo priemonių, pavyzdžiui, izoliacijos grįžus iš užsienio valstybės, susirgus koronavirusine infekcija, turėjus kontaktą su sergančiuoju ir pan.
Atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka turi būti vykdoma ne tik formaliai, bet ir pagal siekiamus tikslus išlaikyti sveikus, saugius atskirai gyvenančio tėvo (motinos) ir vaiko šeiminius ryšius.
Esant poreikiui tėvai bendru sutarimu gali keisti teismo sprendimu nustatytą atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, o esant nesutarimui kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bendravimo tvarkos pakeitimo arba dėl sankcijos už teismo sprendimo nevykdymą taikymo.
