Naujo Seimo darbų sąraše – tos pačios lyties porų santykių įteisinimas: ar yra skirtumas tarp santuokos ir partnerystės – Kas vyksta Kaune

Naujo Seimo darbų sąraše – tos pačios lyties porų santykių įteisinimas: ar yra skirtumas tarp santuokos ir partnerystės

delfi.lt / Gintarė Bakūnaitė 2020/11/09 09:01
Asociatyvi / Delfi.lt nuotr.

Praėjusią savaitę dėl valdančiosios koalicijos besiderančios trys partijos paskelbė, jog susitarimą pasiekti pavyko ir sutartis yra paruošta. Ji turėtų būti pasirašyta pirmadienį. Tos pačios lyties asmenų partnerystės klausimas buvo vienas iš diskusijų objektų, dėl kurių partijų pozicijos šiek tiek išsiskyrė – Liberalų sąjūdis palaikė partnerystę, Laisvės partija santuokas, o Tėvynės sąjungos (TS-LKD) viduje šis pasiūlymas vertinamas nevienareikšmiškai.

Vis dėlto į koalicinę sutartį šis klausimas galiausiai buvo įtrauktas prie skyriaus „Atskiriems koalicijos partneriams ypatingai aktualių klausimų sąrašas“.

„Įstatymų pakeitimai, leidžiantys įteisinti lyčiai neutralią partnerystę, grindžiamą tarpusavio atsakomybe bei savanorišku apsisprendimu prisiimti teises ir pareigas“, – numatyta naujos valdančiosios daugumos susitarime.

Lietuvos Civiliniame kodekse partnerystės galimybė yra numatyta dar 2001 m. Tiesa, pagal jį partneriais teoriškai gali tapti tik skirtingos lyties poros, bet net ir joms praktiškai tai nėra įmanoma, nes iki šiol nėra priimtas atskiras partnerystę reglamentuojantis įstatymas.

Tuo tarpu tos pačios lyties poros šiandien Lietuvoje neturi jokių galimybių įteisinti savo santykių, net jei ir gyvena kaip šeima.

Situaciją vadina nesuvokiama

Galimybių įteisinti savo santykius nebuvimas tos pačios lyties poras verčia ieškoti įvairiausių išeičių. Aurelija Paunksnė Ignotė su savo partnere Dovile jau prieš kurį laiką sugalvojo, kaip pati sakė, „nelegaliai susituokti Lietuvoje“. Suprasdamos, kad teisiškai to padaryti negali, kartu gyvenančios moterys viena kitos pavardes pasidarė kaip antruosius savo vardus.

A. Paunksnė Ignotė sako, kad niekada nebuvo iš tų aktyvistų, kurių visas gyvenimas sukasi apie seksualinę orientaciją, spalvą ar tikėjimą. Vis dėlto moteris pripažįsta, kad neteisybės jausmas, kai vienoms poroms Lietuvoje žmogaus teisės galioja, o kitoms – ne, ją pykdo.

„Šiandien man toks jausmas, kad Lietuvos mastu tas teisingumo principas nėra taikomas. Sakykime, mes galime galvoti apie kažkokius dalykus, kurie veikia valstybėje dėl jos padėties žemėlapyje ar dėl dydžio – gal vienos valstybės atveju geriau reikia vienokių importo įstatymų, kitos valstybės gal kitokių.

Bet kalbant apie žmogaus teises daugybėje išsivysčiusių valstybių po diskusijų prieita prie sprendimo, kad žmogus turi teisę tuoktis su tuo, ką jis myli, nepaisant to, kokios jis spalvos, religijos ar lyties. Dabar Lietuvoje dėl kažkokios paslaptingos magiškos priežasties ta žmogaus teisė yra negaliojanti. Iš mano pusės, nesvarbu kokios aš būčiau orientacijos ir su kuo aš miegu, man tiesiog tai atrodo neteisinga ir nesąžininga.

Kodėl aš galiu nuvažiuoti į kitą šalį, susituokti ir po šitos klaunados grįžusi čia vis tiek neturėti jokių teisių? Man tai yra tiesiog nesuvokiama“, – „Delfi“ sakė ji.

Aurelija Paunksnė Ignotė / DELFI nuotr.

Pašnekovė sako, kad labiausiai Lietuvoje ji pasigenda lygiateisiškumo, kai visiems taikomos tos pačios taisyklės.

„Jeigu visiems galima, tai visiems. O jeigu negalima, tai tvarkoj. Nenorit mums parduoti alkoholio po 20 val., tiek to, nenumirsim, bet visiems. O dabar – jeigu gėjus parduosim, jeigu ne – neparduosim. Tai taip juk niekas nedaro“, – nusijuokė ji.

Atšaukė Danijoje planuotas vestuves

A. Paunksnė Ignotė su sužadėtine šiais rugsėjo 26 d. planavo susituokti Danijoje. Vis dėlto šios minties atsisakė ir, sako ji, tikrai ne dėl koronaviruso protrūkio.

„Iš tikrųjų dar net neįsisiautus koronai aš kažkaip sėdėjau ir pildydama visus dokumentus mąsčiau. Sakau – žinai, Dovile, aš nenoriu. Iš pradžių, aišku, buvo streso ir didelės akys – kaip tai nenori, kodėl? Bet aš būtent tą ir pasakiau, kad labai keistai jausiuosi susituokusi kitur ir neturėdama teisių čia.

Man santuoka yra, kad mes pasižadėtume ir prieš valstybę, jog mes esame viena prieš kitą atsakingos ir dabar čia bus šeima. O kad mes pasižadėsime prieš Danijos valstybę ir grįžusios į Lietuvą gausim per veidą, tai man neatrodo logiška. (…) O kai tik bus galiojanti Lietuvoje, mes būsim pirmos prie Santuokų rūmų“, – sakė pašnekovė.

Ji teigė, kad jau yra su sužadėtine aptarusi ir tokias situacijas, ką darytų, jei viena jų staiga pakliūtų į ligoninę ir lankymas būtų leidžiamas tik šeimos nariams.

„Aš, aišku, esu tos pozicijos, kad išdaužyčiau visas duris ir vis tiek patekčiau, kur man reikia. Dovilė sako – bet tau policiją iškviestų. Mano toks labai karštas požiūris, aš sakau – nesvarbu! Ji sako – bet reikėtų tiesiog kalbėtis ir žmogiškai susikalbėti. Ir tu supranti, kad vėlgi teisiškai tu neturi galimybės, bet žmogiškai greičiausiai susitartum“, – kalbėjo A. Paunksnė Ignotė. Vis dėlto, ji pripažino, kad tokioje situacija procesas iš tiesų taptų daug sudėtingesnis nei susituokusioms poroms, tad, ironizavo, į ligoninę geriau nepakliūti.

„Lygiai tas pats dėl mirčių. Man labai neramu dėl porų, kurios turi vaikų. Ypač jeigu tai yra dviejų moterų skirtingų tėvų vaikai. Vadinasi, nesant tėvui vienai moteriai mirus antras vaikas keliauja į vaikų namus. Jie yra brolis ir sesė, 10 metų gyvena kartu, bet staiga dėl kažkokios priežasties, neaiškios santvarkos valstybėje brolis ir sesė yra išskirti, nes, matai, jie negalėjo būti šeima“, – stebėjosi A. Paunksnė Ignotė.

Partnerystė atsirado kaip antra galimybė skirtingos lyties poroms

Kaip „Delfi“ aiškina teisininkas, prof. dr. Vytautas Mizaras, pasaulyje partnerystės institutas pirmiausiai buvo pradėtas taikyti skirtingos lyties poroms, kurios nenorėjo sudaryti santuokos.

„Atrodytų, kam gi to reikia skirtingos lyties poroms, nes nėra nė vienos valstybės, kuri neleistų joms sudaryti santuokos ir taip įforminti savo šeimos teisinius santykius. Kitaip tariant, skirtingos lyties poros turi santuokos institutą jų naudai.

Visgi po 1960 m., kai pradėjo keistis tam tikras požiūris į individą, į žmogaus asmeninius interesus, buvo pripažinta teisė pasirinkti, ar skirtingos lyties poros tikrai nori santuokos kaip tokios pakankamai griežtos šeimos teisinių santykių reguliavimo formos, ar tos poros, kurios nenori ir nepritaria pakankamai konservatyviam santuokos institutui, turėtų galimybę pasirinkti liberalesnį modelį. Dėl to pačioje pradžioje partnerystės reguliavimas ir turėjo tam tikrų esminių skirtumų nuo santuokos.

Idėja buvo skirtingos lyties poroms suteikti alternatyvią galimybę kitaip įforminti šeimos teisinius santykius, jeigu jos nenori sudaryti santuokos“, – aiškino V. Mizaras.

Vytautas Mizaras / DELFI nuotr.

Vytautas Mizaras / DELFI nuotr.

Profesoriaus teigimu, partnerystės atsiradimas atliko ir dar vieną, ne tik pasirinkimo funkciją.

„Svarbu ne tik žmogaus noras pasirinkti kažką kitą. Bet koks šeimos santykių formalizavimas, partnerystė taip pat, skatina tam tikrą stabilumą. Bet koks formalizavimas vaidina ne tik simbolinę reikšmę, bet kartu suponuoja ir tam tikrą teisinį apibrėžtumą, ir kartu santykių stabilumą. Formalizavus santykius bet kokiu atveju visada labiau pagalvojama prieš juos nutraukiant“, – teigė V. Mizaras.

Tos pačios lytiems poroms tai tapo vieninteliu pasirinkimu

Kalbant apie tos pačios lyties porų santykių įteisinimą, pasak V. Mizaro, situacija yra kiek kitokia. Kadangi daugumoje valstybių gėjų ar lesbiečių santuokos ilgą laiką nebuvo leidžiamos, partnerystės institutas homoseksualioms poroms buvo pasiūlytas kaip vienintelis kelias sukurti teisinius šeimos santykius.

„Kitaip tariant, tos pačios lyties poros gyvendamos šeimos gyvenimą neturėjo jokių teisėje numatytų galimybių įforminti savo šeimos santykius ir paversti juos teisiniais.

Kadangi, bent jau anksčiau, dauguma valstybių nebuvo leidusios santuokos tarp tos pačios lyties porų, dėl to per partnerystės institutą buvo sudaryta ši vienintelė galimybė formalizuoti santykius. Taip atsirado partnerystės arba dar galima pasakyti civilinės sąjungos, kurios buvo pritaikytos būtent tos pačios lyties poroms įforminti savo šeimos santykius paverčiant juos teisiniais ir taip įgyjant teisinę apsaugą kaip šeimos nariams“, – aiškino profesorius.

Skirtumų tarp santuokos ir partnerystės beveik nebėra

Ar yra koks nors skirtumas tarp partnerystės ir santuokos? Pasak V. Mizaro, pradžioje jų buvo tiek kalbant apie skirtingos, tiek apie tos pačios lyties poras.

„Kai tik buvo pradėti reguliuoti šeimos partnerystės teisiniai santykiai, tai buvo tarp 1985-1990 m., tai tuose pirmuosiuose Nyderlandų, Danijos, Švedijos įstatymuose buvo numatyti tam tikri skirtumai tarp partnerystės ir santuokos.

Dažniausiai reguliuojant partnerystės teisinius santykius buvo susikoncentruojama ties turtinių santykių reguliavimu, už reguliavimo ribų paliekant asmeninio, nenuturtinio pobūdžio teises ir pareigas. Bet tai, kaip ir minėjau, buvo pakankamai seniai, pačioje šeimos partnerystės teisinių santykių reguliavimo pradžioje“, – apie heteroseksualių porų partnerystę kalbėjo profesorius.

Vis dėlto, anot jo, laikui bėgant, po 2000 m., išsivysčiusių valstybių teisėje įsivyravo praktika, kad kažkokių esminių skirtumų dėl pasirinktos šeimos gyvenimo formos būti neturėtų. Tai, pabrėžė teisininkas, rodo ir skirtingų šalių, ir Europos Žmogaus teisių teismo (EŽTT) praktika. Ta pati nerašyta taisyklė, anot jo, galioja ir kalbant apie tos pačios lyties poras.

„Pačioje pradžioje, kaip ir skirtingos lyties poroms, buvo tam tikrų skirtumų tarp santuokos ir partnerystės. Bet vėlgi laikui bėgant ne tik kad nemaža dalis Vakarų Europos valstybių leido sudaryti jau ir pačias santuokas tarp tos pačios lyties porų, bet, jeigu ir ne, tai partnerystės reguliavime irgi siekė išeliminuoti kokius nors esminius skirtumus šeimos narių teisių ir pareigų atžvilgiu lyginant su sutuoktiniais.

Čia , aišku, įsijungia teismų praktika, ypač EŽTT, – lygiateisiškumo principas ir nediskriminavimas šeimos teisiniuose santykiuose. Jeigu tarp sutuoktinių ir partnerių yra kokie nors esminiai skirtumai, kurie objektyviai yra nepagrindžiami, laikoma, kad šeimos nariai tiesiog yra diskriminuojami priklausomai nuo pasirinktos šeimos gyvenimo formos“, – įžvalgomis dalinosi V. Mizaras.

Jautri sritis – santykiai su vaikais

Kaip teigia V. Mizaras, į šį lygiateisiškumo principą tarp partnerių ir sutuoktinių turėtų atsižvelgti ir Lietuva, nes, kitu atveju, tiesiog iškristų iš bendro Europos teisinės sistemos konteksto, o be to, tai būti neteisinga ir pačių žmonių atžvilgiu.

Tiesa, profesorius sutiko, kad tam tikrų skirtumų kalbant apie tos pačios ir skirtingos lyties asmenų partnerystę būti galėtų.

„Tam tikrose jautriose srityse, kaip, pavyzdžiui, santykiuose su vaikais gali būti daromi skirtumai. Čia gal labiau kalbame apie skirtumus tarp tos pačios ir skirtingos lyties porų. Bet vėlgi aš turėčiau pripažinti tą faktą, kad EŽTT yra jau ne kartą pasakęs, kad vien tik seksualinė orientacija negali būti pagrindu neleisti, pavyzdžiui, įvaikinti vaiko.

Net jeigu valstybė bent pradinėje tos pačios lyties porų partnerystės santykių reguliavimo stadijoje nieko nepasisakys arba nutylės dėl įvaikinimo, galbūt nieko blogo ir neatsitiks. Man atrodo, žymiai svarbiau, kad valstybė teisiniu reguliavimu apskritai numatytų, kad jeigu visgi partnerystėje gyvenančios poros (nesvarbu tos pačios ar skirtingos lyties) turi vaikų, arba vienas iš partnerių yra biologinis vaiko tėvas, kitas partneris, kuris nėra biologinis vaiko tėvas, turėtų analogiškas teises ir pareigas kaip ir bet kurie kiti tėvai.

Jeigu šeimoje yra kad ir vieno iš partnerių biologinis vaikas, natūralu, kad ir kitas partneris juo rūpinsis ir norės įgyvendinti savo teises ir kartu pareigas to vaiko atžvilgiu. O taip pat natūralu, kad ir vaikas atitinkamai turės santykį su kitu partneriu kaip su tėvu“, – teigė V. Mizaras.

Pasak teisininko, būtų galima išskirti ir dar vieną tarp partnerystės ir santuokos pasitaikantį skirtumą – požiūris į bendrą nuosavybę.

„Sutuoktiniams paprastai pripažįstama bendroji jungtinė turto, kuris įgyjamas santuokoje, nuosavybė, jeigu nėra kitaip aptarta vedybų sutartyje, o partneriams labiau dominuojantis principas yra bendra dalinė nuosavybė. (…)

Tuo tarpu tiek asmeninės teisės ir pareigos, kaip lojalumo pareiga vienas kitam, išlaikymo pareigos, rūpinimasis vienas kitu, taip pat paveldėjimas pagal įstatymą yra vienodas tiek sutuoktiniams, tiek partneriams. Taip pat vienodas traktavimas kitose teisinių santykių srityse – pradedant nuo socialinės apsaugos, darbo teisės, einant prie mokesčių teisės. Įvairiuose procesiniuose santykiuose, kaip kad teismo proceso metu arba atstovavimo sveikatos priežiūros srityje yra laikoma, kad tiek partneriai, tiek sutuoktiniai vienodai traktuotini kaip šeimos nariai“, – pabrėžė pašnekovas.

Vytautas Mizaras / DELFI nuotr.

Teisėje – lytiniai santykiai nesvarbūs

Diskusija, ar leisti tos pačios lyties poroms Lietuvoje sudaryti santuokas, ar ne, visada kursto dideles aistras. Vis dėlto, teigia V. Mizaras, jis jokių kliūčių iš teisinės pusės tam nemato. Tiesa, pripažįsta jis, tam reikėtų keisti Lietuvos Konstitucijos 38 straipsnį.

„Mano asmeninė pozicija, kad nėra kliūčių arba neturėtų būti kliūčių. Lietuvoje šiandien formali teisinė kliūtis yra Konstitucijos 38 straipsnio trečioji dalis – santuoka sudaroma tarp vyro ir moters. Konstitucinis Teismas šią normą santuokos prasme yra paaiškinęs, kad kol kas santuoka leidžiama tarp skirtingos lyties asmenų.

Mano kaip žmogaus ir teisininko pozicija yra tokia, kad mes negalime atrasti kokių nors objektyvių ir racionalių argumentų, kodėl mes ir toliau turime drausti (tos pačios lyties asmenims susituokti – „Delfi“) arba leisti santuoką sudaryti tik vyrui ir moteriai“, – sakė profesorius.

Teisininko manymu, viena kliūčių, kuri trukdo šias teisines nuostatas pakeisti, yra Bažnyčios požiūris. Vis dėlto, pabrėžė jis, priešingai nei bažnyčia, teisė yra asmenų lytinius santykius nesikiša.

„Argumentai, kurie naudojami, yra tokie, kad tai lyg iškreipia tą ilgalaikiu istoriniu laikotarpiu susiformavusį požiūrį į santuoką, į šitą institutą, kai vyro ir moters santuoka buvo leidžiama dėl to, jog šios dvi lytys biologiškai gali atlikti reprodukcinę funkciją. Galbūt dar tas Katalikų bažnyčios požiūris buvo ir yra labai neigiamas, kadangi bažnyčia, žiūrėdama į santuokos institutą, žiūri ir į lytinius santykius. Valstybinė teisė niekada nesikiša į asmenų lytinius santykius, nes tai visiškai nesvarbu“, – nusijuokė V. Mizaras.

„Dar yra trečias argumentas, kurį kai kurie žmonės naudoja, kad taip lyg tai normalizuojami tos pačios lyties asmenų santykiai. Aišku, aš iš karto kontraargumentuočiau – o ką tie žmonės nenormalūs?“ – pridūrė profesorius.

Ilgametę darbo patirtį turintis teisininkas pabrėžė, kad tokių argumentų racionaliais nelaiko ir nemato jokios grėsmės visuomenei, jei tos pačios lyties poroms būtų leidžiama susituokti.

„Tai tiesiog objektyviai neįmanomas dalykas ir reiškinys. Dėl to tie argumentai, mano manymu, nėra pagrindžiantys tokią diskriminaciją, kuri yra dabar. Aš manau, kad riboti teisę į šeimos gyvenimą leidžiant pasirinkti santuoką tik skirtingos lyties poroms tikrai yra diskriminacija. (…) Kitaip tariant, negali būti kaip nors pagrįstai ribojama teisė mylėti ir jos realizavimas per tas pačias šeimos gyvenimo formas, kokias turi ir skirtingos lyties poros“, – reziumavo pašnekovas.

Daugiau naujienų skaitykite čia.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on reddit
Share on email
Sponsored Video
Susijusios naujienos
Naujausios žinios
EismAS
112
Laisvalaikis
KULTŪRA
Verslas
Mokslas ir IT
SPORTAS
POLITIKA