Vidury dienos užsukus į šią bažnyčią pasitinka jaudinantis vaizdas: vienumoje klūpo karmelitų kunigas, valandą ar dvi jis meldžiasi nekrutėdamas. Atrodo, „ištirpęs“ maldoje. Nors miesto centras, o šalia didžiulis prekybos ir pramogų centras – atėjūnų per tą laiką užsuka vos vienas, kitas.
Ši nuo XVII a. dešiniajame Nemuno krante stovinti Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčia, matyt, ir tikinčiųjų sulaukia ieškančių paprastumo, tylos, askezės, vienumos. Tokių, kaip patys basieji karmelitai.
Apie maldos namus portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakojanti gidė Rimutė Mikalavičienė pirmiausiai prasitaria apie asmeninį ryšį su šia bažnyčia.
„Čia krikštinau savo dukrą, taip pat krikšto vaiką. Šiuose maldos namuose vyko mano tėvų 60 metų santuokos jubiliejaus pašventinimas. Paskutiniais gyvenimo metais tėčio kalbą buvo sunku suprasti, tik karmelitų kunigas Jonas galėdavo suprasti jo išpažintis.
Amžinatilsin tėtį irgi išlydėjo jis. Tai net ne mūsų šeimos parapija, bet Šv. Kryžiaus bažnyčia – mūsų širdžių bažnyčia“, – kalbėjo R. Mikalavičienė.
Bažnyčia – ne masėms
Pasak administracijos, šioje bažnyčioje šiemet susituokė 5 poros, pakrikštyta 16 vaikų. Nusistebime, kodėl tiek nedaug? „Taip, „Akropolis“ čia pat, automobilių stovėjimo aikštelė irgi, šventorius uždaras, tai fotogeniška brandaus baroko bažnyčia, o dar miesto centras – ideali vieta vestuvėms ar krikštynoms.
Tačiau… Tai – basųjų karmelitų bažnyčia – vienuolių, kurių ordinas vertina askezę, atsiskyrėliškumą, atsiribojimą nuo materialių dalykų. Jie yra toliau nuo minios. Ši bažnyčia yra bene labiausiai nekomerciška iš visų Kauno bažnyčių“, – teigė dažnai ekskursijas po Kauno maldos namus rengianti gidė R. Mikalavičienė.
Ji akcentavo, kad kaip retas į Lietuvą atkeliavęs vienuolių ordinas, karmelitai buvo ne Europoje susiformavęs ordinas. Tai XII a. Palestinoje susikūręs ordinas, kurį XVI a. sugriežtino, prie pradinio asketiško gyvenimo principų sugrąžino ir naują – basųjų karmelitų – atšaką suformavo Šv. Teresė Avilietė ir Šv. Kryžiaus Jonas.
„Basieji karmelitai yra viena griežčiausiai viduramžių laikų regulos besilaikančių vienuolijų“, – pabrėžė pašnekovė.
Įsikūrė trečioje vietoje
Pasak gidės, tai trečia vieta Kaune, kur gyventa basųjų karmelitų vienuolių. Pirmiausiai, dar XVIII a. pr, jie įsikūrė senojoje tuometinio miesto dalyje – gavę porą namų įrengė vienuolyną, pastatė Šv. Teresės Avilietės koplytėlę.
Kaunas sparčiai plėtėsi ir po maždaug 25 m. vienuoliai buvo iškelti į miesto pakraštį – šalia dabartinių ugniagesių rūmų (Nemuno g.), ten pasistatė medinę Šv. Elijo bažnyčią. Galiausiai apie 1772 m. jie pradėjo reziduoti apleistoje Šv. Kryžiaus bažnyčioje, pastatytoje Kaunakiemio kaime 1685 m. Prie maldos namų jie pastatė vienuolyną.
Karmelitai čia gyveno iki 1845 m., kuomet bažnyčia buvo uždaryta, o vienuoliai išvaikyti. Bažnyčioje planuota įrengti carinės kariuomenės sandėlį.
Deja, patvirtinus karinio sandėlio projektą buvo sunaikinti 6 barokiniai altoriai, vargonų choras, sakykla, iškirstos langų ir durų angos. Kunigo A. Beresnevičiaus pastangomis, sandėlis iš bažnyčios taip ir nebuvo padarytas, o maldos namai neilgai trukus buvo sugrąžinti tikintiesiems.
Autentiškas freskas uždengia drobės
Gidė Rimutė Mikalavičienė intriguoja sakydama, kad Karmelitų bažnyčią galėjo projektuoti panašiu metu Pažaislio vienuolyną statęs italų architektas Pietro Puttini, tačiau tiksliai tai nėra žinoma.
Apžvelkime išlikusias autentiškas vertybes. Svarbiausios yra XVII a. pab. sienose sudėtinga „al fresco“ technika nutapytos freskos, vaizduojančios 16 Kryžiaus kelio stočių.
Pasak gidės, leidžiančios manyti, kad tai Pažaislyje dirbusio M. A. Palloni padėjėjo darbas. Dabar paveikslus dengia 1939 m. tapytos J. Jankevičiaus drobės. Freskos atidengiamos retai, kai mokslininkai atlieka tyrinėjimo darbus.
„Ką tik pastatytoje bažnyčioje buvo nupiešta 16 freskų, vaizduojančių 16 Kryžiaus kelio stočių, kurias užbaigė ant centrinio altoriaus esanti Nukryžiuotojo skulptūra, tarsi atstovaujanti septynioliktą stotį ir užbaigianti Kristaus kančios seką. Tai – itin retas atvejis“, – stebėjosi gidė R. Mikalavičienė.
Dar viena bažnyčioje išlikusi istorinė vertybė – Didžiojo altoriaus antepedijus (altoriaus puošmena, priekinės dalies apdangalas) su karmelitiškais ženklais, datuojamas apie 1772 m.
Po restauracijos atsirado bokštai
Įdomu, kad Šv. Kryžiaus bažnyčia iš pradžių neturėjo bokštų, jie atsirado tik XIX a., po didžiosios restauracijos, atliktos kunigo A. Beresnevičiaus dėka.
Restauracijos metu ne tik pristatyti du varpų bokštai, įkelti trys varpai, beje, išlikę iki šiol, įrengti keli altoriai, klausykla, pastatyti vargonai, bet ir perdažyta 17 skliautų freskų (aut. J. Kerle).
Pagrindinė, virš altoriaus esanti – „Dievo Tėvo“ freska, šalia – „Elijo ėmimas į dangų ugnies vežimu“. Iki šiol išliko M. E. Andriolio tapyti paveikslai altoriuose: „Sopulingos Dievo Motinos“ bei „Šv. Kryžiaus Jono“.
Sovietmečiu garsus dailininkas Liudas Truikys bažnyčios išorinėse sienose nutapė du paveikslus: rytinėje „Nukryžiavimas“, pietinėje – „Apraudojimas“, pastaroji, kad nuolat pro šalį važiuojančių mašinų dulkės nesugadintų, yra uždengta.
Verta pažymėti, kad dėl autentiškos aplinkos ši bažnyčia pasirinkta įamžinti filmo „Pelėdų kalnas“ (rež. A. Juzėnas, 2018 m.) scenas.
Lankomiausia – Švč. Mergelės Marijos koplyčia
Šv. Kryžiaus bažnyčia turi dvi koplyčias: Šv. Juozapo, kur įprastai vyksta pokalbiai su kunigu bei Švč. Mergelės Marijos – tikinčiųjų itin mėgiamos maldos vietos. Šioje koplyčioje kabo malonėmis garsėjantis XVIII a. sukurtas „Karmelitų Dievo Motinos“ paveikslas.
Už nugaros – kadais virš centrinio altoriaus kabojęs paveikslas, vaizduojantis Švč. Mergelės Marijos Apsilankymą pas Elžbietą. Ant jo išlikęs autoriaus parašas: „Jan Kauzik, 1887 m.“. Beje, tai pirmas M. K. Čiurlionio mokytojas. Prie lango įrengtas Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės procesijų altorėlis.
Bažnyčioje vyksta Šv. Mišios lietuvių, lenkų, ispanų, lotynų kalbomis. Čia švenčiami Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų, Šv. Kryžiaus Išaukštinimo, Šv. Kryžiaus Jono atlaidai.
Buvusiame vienuolyne – galybė įmonių
Anksčiau Šv. Kryžiaus bažnyčia (Gedimino g. 1) ir karmelitų vienuolynas (Kaunakiemio g. 40) sudarė ansamblį. Kitoje gatvės pusėje, Kaunakiemio g. 40 – iki šiol stovi ilgas baltas pastatas, kuriame veikia daugybė įmonių.
Tai 1777 m. pastatytas basųjų karmelitų vienuolynas, šalia kartu buvo pastatyti ir ūkiniai pastatai, įrengti daržai, parkas, sodas. Dviejų aukštų pastate buvo 30 celių.
Įdomu pažymėti, kad vienuolyne 1812 m. birželį kelioms dienoms apsistojo karvedys Napoleonas, šį įvykį primena prie įėjimo į pastatą kabanti atminimo lenta.
XIX a. tvora aptvertame vienuolyne choleros metu buvo įkurta karo ligoninė, į kurią buvo guldomi sunkūs ligoniai: sergantieji šiltine, venerinėmis ligomis ir pan. Tuo metu nugriauta bažnyčią ir vienuolyną jungusi galerija, toje vietoje įrengtas kelias.
Dabar šis pastatas turi kitą šeimininką – privatų, o patalpos nuomojamos. Pastate iki šiol išlikęs vienuolyno dvelksmas: autentiški skliautai, matyti buvusių celių kontūrai, senieji rūsiai.
Šiuo metu Kaune gyvena 3 vienuoliai karmelitai, dar du būsimieji studijuoja Lenkijoje. Vienuoliai dabar įsikūrę bažnyčios kaimynystėje esančiuose parapijos namuose Gedimino g. 3.
