Artėjančių prezidento rinkimų lygtyje lieka vis mažiau nežinomųjų. Bet tie nežinomieji yra ypač svarbūs – ką kels ar parems dvi svarbiausios politinės partijos – Tėvynės sąjunga ir „Valstiečiai žalieji“. Daugiausia Tėvynės sąjungos padalinių kandidatu į prezidentus kelia Ingridos Šimonytės kandidatūrą.
Potencialią kandidatę į prezidentus, Seimo narę I. Šimonytę DELFI Dėmesio centre kamantinėjo žurnalistas Edmundas Jakilaitis.
– Kol kas tarp Tėvynės sąjungos partijos narių jūs esate populiariausia kandidatė. Jums tai svarbu?
– Svarbu, nors reikia pasakyti, kad jokių asmeninių pastangų, kad tokia būčiau, nedėjau. Tikrai neturėjau ketinimų kandidatuoti ir tai galiu tiesiai pasakyti. Buvau ir užsiminusi, ir tai pasakiusi. Nesitikėjau, kad mano intencijų niekas nenorės labai girdėti ir partijos skyriai darys savo sprendimus. Tai svarbu kaip tam tikras ženklas, kad žmonės tiki mano jėgomis ir mano galimybėmis. Bet vis tiek spręsti reikės man pačiai, ne partijos skyriams.
– Esate apsisprendusi, ar tapti kandidate?
– Taip, iš esmės jau esu apsisprendus. Dar yra likęs vienas kitas dalykas, kuris man atrodo svarbus. Atsakymo dar nesu parašiusi, bet ir nesu dar gavusi pirmininko laiško.
– Formali procedūra tokia, kad turite sulaukti pirmininko laiško?
– Aš kaip sena biurokratė procedūras gerbiu. Iš tikrųjų yra tokia procedūra, kad partijos pirmininkas kreipsis į visus kandidatus, kurie šiandien dar yra likę, ir jie turės pasisakyti ar lieka pirminiuose partijos rinkimuose, ar ne.
– Supratau jūsų atsakymą, manau kiti jau irgi suprato. Bet kuriuo atveju, jeigu norite gerbti partijos procedūras, turite tokią teisę. Visgi apie nenorą kandidatuoti jau kalbate būtuoju laiku, bent jau tai yra akivaizdu.
Ponia Šimonyte, esate gana patyrusi valstybės moteris, sprendimus priimanti ne vien emocijomis, bet ir argumentais. Kokie argumentai yra už dalyvavimą rinkimuose?
– Tas pasitikėjimas manimi yra argumentas „už“. Tai turbūt ir yra pagrindinis argumentas.
– Tiesiog nenorite nuvilti tų žmonių, kurie savo ateitį ir viltis sieja su jūsų asmeniu?
Aš negalėčiau pasakyti, kad tik dėl to… Žinot, kartais gali imtis darbų, kurie tau ne pagal pečius visiškai vien dėl to, kad nenori kažko nuvilti. Bet manau, kad mano aptirtis yra tokia, jog aš pakankamai neblogai nutuokiu, kas tai yra per darbas. Nutuokiu, kaip iš tikrųjų dėl tos pozicijos reikėtų kovoti ir ką ten tektų daryti. Kai žmonės tavimi tiki yra svarbu, bet visada reikia vertinti ir kitas puses objektyviai.
– Kiek jus pažįstu, jums nėra lengva save girti, o apie problemas esate linkusi kalbėti atsiejant jas nuo savo asmens. Kas jus stabdė priimti sprendimą kandidatuoti? Galite paminėti ir asmeninius argumentus.
– Taip, galiu paminėti, nes tai yra pagrindinis dalykas. Aš nesiplėtosiu, nes tai nėra mano asmeninės problemos apie kurias žmonės turėtų teisę žinoti. Tai yra susiję su mano šeimos nariais. Šios aplinkybės man yra svarbios ir jos atima daug laiko ir dėmesio. Tai apsunkintų man Prezidento kampanijos darymą.
Kitas dalykas, reikia vertinti ir savo patirtį, kurią aš turiu pakankamai plačią Vyriausybėje, vykdomojoje valdžioje, šiek tiek akademinėje veikloje, bet prezidento prerogatyva visgi yra užsienio politika. Reikia adekvačiai vertinti kiek man tai apskritai yra artima ir kiek aš manyčiau, kad toje srityje galėčiau tinkamai atstovauti šalies rinkėjams.
– Kaip jūs pati manote?
– Manau, kad tai nėra neįmanomas dalykas. Bet pagal mano darbo patirtį man artimesni yra kiti klausimai.
– Jūs lakoniškai pasakėte apie tas asmenines aplinkybes. Jeigu jūs neužsigausite, aš padėsiu jums atsakyti. Mano žiniomis, jūsų didelę dienos dalį užima sergančios mamos slaugymas.
– Taip. Tai yra pagrindinė abejonių priežastis.
– Grįžkime prie politinės situacijos. Daug metų dirbote finansų ministerijoje ir kaip profesionali valstybės tarnautoja tapote finansų ministre. Pasukote į politiką, tapote Seimo nare. Kaip jūs vertinate tai, ką matote Seime? Esate nusivylusi?
– Aš esu nusivylusi nenorėjimu girdėti. Man visokių Seimų teko matyti. Tai jau šeštas Seimas mano karjeroje, tiesa, šįkart aš pati esu Seimo narė. Anksčiau irgi buvo takoskyra tarp opozicijos ir pozicijos, nieko čia naujo.
Bet anksčiau diskusija būdavo truputėlį labiau girdinti. Ypač tada, kai kita pusė tau sako tuos argumentus, kuriuos kalbėjai per rinkimus ir būtent jais remiantis tie rinkimai buvo laimėti. Jeigu mes kalbėsime apie tuos pačius mokesčių pokyčius, viešųjų finansų pokyčius, ta retorika, kuri buvo rinkimų metu, ir tie sprendimai, kurie yra dabar, skiriasi kaip diena ir naktis.
– Ką turite omenyje?
– Turiu omenyje, kad kalba apie viešųjų sektorių degradavimą, kalba, kad mes vis dėlto turime pradėti nuo socialinio kontrakto. Kad turime sutarti, kiek yra tos valstybės ir kaip adekvačiai mes tai finansuojame. Tos kalbos vėl susivedė į tą mūsų įprastą žaidimą „kam galime sumažinti mokesčių?“ O paskui, kadangi ekonomika kažkaip auga, tai padrabstykime čia visiems: kam 20, kam 10, kam 15 eurų.
Visi bus nepatenkinti, tai kad būtų kažkoks vaizdas, sukurkime kelias komisijas. Bus ką žmonėms žiūrėti. Tiesą sakant, ta veikla nuo žodžių skiriasi labai stipriai. Aš suprantu, kodėl taip yra. Taip yra dėl to, kad tai rimtos reformos, kurios gali būti, kad tau nesuteiks galimybės nuskinti vaisių. Tuos vaisius gali nuskinti kitos politinės jėgos. Tada motyvacija tokioms reformoms yra daug mažesnė.
Bet man vis dėlto atrodė, kad mes apie tokį dalyką kaip mokesčių pokyčiai trejiems metams į priekį pakalbėsime šiek tiek ilgiau negu tris savaites. Mes turime opozicijoje ekspertų, kurie šiais klausimais šį bei tą supranta. Tai atsisėskime geranoriškai ir pabandykime rasti kažkokį sutarimą bent jau tais strateginiais klausimais. Mane, turiu pasakyti, kad labai nustebino visiškas nenoras ką nors girdėti.
– Kuo jūs aiškinate savo populiarumą Tėvynės sąjungoje? Jūs nesate partijos narė, jus pasikvietė kaip profesionalę. Kur ta jūsų chemija su jus remiančia partija?
– Tai klausimas tikrai ne man, o partijos kolegoms. Nežinau, gal žmonės vertina tai, kad aš nesistengiu būti kažkuo, kuo nesu. Galbūt tai yra svarbu.
– Sakote, kad žmonės vertina tai, jog kalbate tiesiai?
– Matote, sakyti tiesiai – ne visada yra dorybė. Kartais galbūt yra geriau pasakyti ne taip tiesiai ar ne viską. Ta švento melo kategorija vis dėlto reikalinga tam tikrais atvejais. Aš tiesiog stengiuosi neapsimetinėti. Gal žmonės tai jaučia.
Valdas Adamkus yra sakęs, kad tapti prezidentu – didžiausia auka gyvenime. Jūs galvojate apie tai?
– Taip, aš apie tai galvoju. Nepaisant to, kad aš esu politikė ir viešajame gyvenime esu labai seniai, aš nesu tiek viešas žmogus, kad buvimas viešumoje man teiktų didelį asmeninį pasitenkinimą. Tai yra dalykai, apie kuriuos vis tiek reikia galvoti.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
