Kaunietė užsukusi apsipirkti į vieną iš prekybos centrų, esančių Kalniečių mikrorajone, nustėro. Pamačiusi ant grindinio parpuolusį žmogų, į jo nelaimę sureagavo kone akimirksniu ir tikėjosi, jog veiksmo vietoje atsiras daugiau pilietiškų žmonių. Tačiau, įvykiams įsibėgėjant, nuošalyje tebuvo būrys stebinčių, o ne gelbstinčių nelaimėliui.
Įrašą, kuriame raštu papasakojo prekybos centre nutikusį epizodą, Laura (aut. past. moters tapatybė „Kas vyksta Kaune“ žinoma) patalpino asmeniniame socialinio tinklo „Facebook“ profilyje. Kaip sakė ji pati, rašė tikėdamasi pažadinti širdis iš išankstinių nuostatų liūno.
„Aš su sūnumi ir seserimi nuėjau į prekybos centrą „Iki“, stūksantį P. Lukšio g. 60, Kaune, šio bei to nusipirkti. Žingsniuodamos parduotuvėje, netoli alkoholio skyriaus, išgirdome tikrai garsų „bumt“ ir dužtančių bei krentančių stiklinių butelių garsus. Netrukome atsidurti prie minėto skyriaus, kuriame pamatėme nugriuvusi vidutinio amžiaus pilietį, gulintį alkoholio baloje, tarp sudužusio butelio šukių ir negebantį pasikelti“, – sako ji.
Kaunietė prisimena net nepajutusi, kai akimirką stabtelėjo, pradėjo stebėti situaciją ir garsiai paklausė tarsi svarstydama: „kas atsitiko, kas šiam žmogui yra?“, nes aplink buvo dar maždaug penki.
„Išgirdau kažkurį sakant, kad „turbūt girtas, nugriuvo“. Tuomet aš garsiai tęsiau: „ar tikrai?“ ir mačiau, kad kai kurie žmonės traukiasi, nueidami šalin… o tie, kurie stabteli eidami pro šalį, tik žvilgteli dėl smalsumo, bet neprieina prie žmogaus. Akimirką ir aš savęs paklausiau: „jei tikrai girtas, ką daryti? Kaip pakelti? O, ką daryti pakėlus – išvesti, kur? Kaip? Aš gi viena su vaiku ir kelti nieko negaliu šiuo momentu. Ypač vyro, visa galva už mane didesnio. Gal kas ateis? O apsauga, kur apsauga, kur parduotuvės darbuotojai?! Staigiai galvoje prabėgo mintys…“, – socialiniame tinkle mintis dėstė Laura.
Moteris neslepia pajutusi bejėgiškumą ir ėmusi svarstyti versijas: ar nelaimėlis tikrai neblaivus, o gal jį ištiko priepuolis. Šis klausimas buvo kaip varomoji jėga eiti į priekį dar keletą žingsnių ir aiškintis situaciją, rašė ji.
„Pritūpiau, pradėjau kalbinti žmogų. Klausiau: „ar viskas gerai, kas jums nutiko?“. Jis vangiai galėjo kažką ištarti. Su mumis stovėjusi ir iš pradžių nesitraukusi moteris garsiai pasakė: „reikia kviesti greitąją pagalbą“, pritariau jai, nes situacija atrodė tikrai neaiški. Sesuo akimirksniu paskambino bendruoju pagalbos telefonu 112 greitajai medicinos pagalbai. Kitas žmogus padėjo nusakyti adresą, kur esame. Akimirką pasijaučiau, kad dirbame kaip komanda. Ir tada, pusbalsiu sakau: „gal reikia žmogų pakelti?“. Juk asmuo buvo alkoholio baloje, o butelio šukės pažirusios po juo. Niekas į mano pasakymą nesureagavo, o aš taip pat jaučiausi pasimetusi. Garsiai paprašiau: „vyrai, gal padėsite, pakeliame jį!“. Vyrų aplink buvo mažiausiai trys, tačiau niekas nereagavo. Dar kartą pasijutau bejėgė“, – pasakojo pilietiška kaunietė.
Ji prisimena prilaikydama minėtą žmogų, kad šis visiškai nenukristų į alkoholio balą, dar kartą garsiai paprašiusi pagalbos, bet visi aplink buvę asmenys tylėjo ir tarsi nereagavo.
„Pasiutau iš bejėgiškumo ir dar garsiau surikau: „ar nėra vyrų?! Kas yra, padėkite?!”. Atsiliepė vienas: „yra, yra“, prišoko, padėjo pakelti nugriuvusį žmogų, kuris buvo begrįžtantis į sąmonę. Suprantu, kad galbūt ne pati geriausia idėja kelti pusiau sąmoningą žmogų iš alkoholio balos, bet kai pamačiau šukes tiesiai ten, kur jis gulėjo, supratau, kad man tai tą akimirką buvo teisingas žingsnis. Viso įvykio sūkuryje buvau perėmus telefono ragelį ir bendravau su bendrojo pagalbos telefono atstovais ir tuo pat metu stebėjau, kalbinau žmogų. Medikai ar 112 operatorė taip pat padėjo, perspėdami, kad rastume vietą žmogui pasodinti ir neleisti jam vaikščioti. Laimei, visai šalia buvo dėžė nuo alaus ir ten galėjome jį pasodinti“, – įvykių seką dėstė moteris.
Pasak jos, vyras, padėjęs pakelti žmogų, buvo kartu, bet įsitikinęs, jog pagalbos nereikia, atsitraukė. O kaunietė būdama prie nelaimėlio kartu su vaiku laukė medikų, kuriuos pasitiko ir atvedė jos sesuo.
„Situacija truko apie 20-30 min. Per šį laiką neatėjo nei vienas apsaugos ar parduotuvės darbuotojas, kad pasiteirautų, kas nutiko, ar reikia pagalbos. Tiesa, atėjo to skyriaus darbuotojas, bet ne padėti, o dirbti savo darbą. Kadangi, keistai žvilgtelėjo į mus, išvartytus ir dužusius butelius, tai šiek tiek papasakojau jam, kas įvyko. Na, o jis dirbo savo darbą toliau. Griuvęs žmogus šiek tiek atsigavo. Truputį kalbėjomės, pasirodo, serga epilepsija, vartoja vaistus. Kad būtų gėręs alkoholio iš vakaro ar ryte, jokių požymių nebuvo. Kauno greitosios medicinos pagalbos medikai atvažiavo per 10 minučių. Personalas buvo mandagus, bendravo maloniai. Paaiškinau situaciją, ir jie tą žmogų išsivedė“, – „Facebook“ rašė Laura.
Sustokime akimirkai ir tiesiog sąžiningai atsakykime sau: kaip aš galiu pasielgti, padėti panašioje situacijoje? Juk ne visi nugriuvę yra girti ar pastoviai girtaujantys, svarstė kaunietė. „Net, jei taip ir būtų, žmogus vis tiek lieka žmogumi – galbūt kažkam jis – vyras, sūnus, tėvas, artimasis, galų gale aš, jūs, mes!“, – emocijų nestokojo nelaimės vietoje atsidūrusi ir pagelbėjusi moteris.
„Epilepsija kartais gali neatrodyti kaip epilepsija. Čia kaip ne profesionalė, sakau neprofesionalams. Šį kartą mačiau įsitempusį, persisukusį, be sąmonės gulintį žmogų, nors ir be traukulių, kurie paprastai tokiais atvejais yra būdingi. Liūdna ir pikta, nes visad vyliausi, kad žmonės padės bet kur ir bet kada. Keista, jog tokioje vietoje kaip parduotuvė gali likti nepastebėtas. Atsipeikėkime, žmonės, pasistenkime pamatyti ir išgirsti, kas vyksta šalia mūsų!“, – kartėlio dėl aplinkinių abejingumo neslėpė Laura.
