Pirmadienio vakarą Kauno „Žalgirio“ arenoje nuskambėjus paskutiniajam didžiojo tarptautinio džiazo festivalio „Kaunas Jazz“ koncerto akordui, portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistai kalbėjosi su specialiai šį muzikinį įvykį įprasminti atvykusia dainininke Laura Mvula. Atlikėja, užaugusi Didžiojoje Britanijoje, Lietuvoje ir, žinoma, laikinojoje sostinėje svečiavosi pirmą kartą. Tačiau pokalbio metu pasiteiravus apie įspūdžius, kuriuos jai paliko Kaunas, charizmatiškoji dainininkė be visa ko prasitarė, jog norėtų čia sugrįžti dar bent kartą.
Pokalbis su vokaliste prasidėjo mintimis apie patirtis, per trumpą laiką suspėtas išgyventi atvykus į Kauną, įpusėjo nuklystant į kalbas apie tarptautinį džiazo festivalį, džiazą, įkvepiančius asmenis, vėlyvus muzikinius įrašus, ir baigėsi sugrįžtant prie to, kuo pradėjome – Kauno.
– Laura, pirmą kartą atvykote į Lietuvą ir į Kauną. Kaip jaučiatės čia viešėdama?
– Kiekvieną kartą, kai atvykstu į naują vietą, jaučiuosi ypatingai. Tačiau kur kas ypatingiau būna tada, kai svečiuojuosi naujoje vietoje jausdama jos energiją, šiltai mane sutinkančius aplinkinius – taip, kaip buvo šį vakarą Kauno „Žalgirio“ arenoje. Viešnagė Kaune man yra visiškai nauja patirtis. Įsivaizduokite, mano muzikinis kelias – ilgas, koncertuoju jau daug laiko, bet kaskart atvykus svetur turėti galimybę patirti vis ką nors naujo yra išties nuostabu.
– Galbūt jau spėjote ir apžiūrėti kai kurias vietas mieste ar paskanauti lietuviškų patiekalų?
– Pirmadienio popietę skyrėme pasivaikščiojimams ir visą laiką kalbėjome apie tai, koks geras čia oras, koks nuostabus kraštovaizdis. Praėjome ir pro bažnyčią. Kaune viskas atrodo itin vaizdingai tarsi filme. Kol kas nespėjau paragauti lietuviškų valgių, bet dar turiu laiko tai padaryti, nors antradienio rytą išskrendu atgal į Londoną. Ten ruošiuosi birželį laukiančiam muzikiniam turui. Tačiau pirmadienio vakarą su komanda vyksime į viešbutį, vakarieniausime, atsipalaiduosime, Manau, kad pavyks paragauti ir šio to iš lietuviškų patiekalų raciono, jei tik viešbučio valgiaraštyje jų bus (aut. past. šypsosi).
– Atvykti į Kauną Jus pakvietė „Kaunas Jazz“ organizatoriai. Ką Jums reiškia būti šio tarptautinio festivalio dalimi?
– Dalyvauti čia – ypatingas jausmas. Juk festivalis tęsiasi 28-erius metus. Vienas anksčiau su manimi kalbėjęs vyras (aut. past. muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys), sakė, jog šio festivalio dalimi jis yra jau 15-ka metų, tačiau pirmadienio vakarą, kai scenoje pasirodžiau aš, įvardijo kaip ypatingą. Tad man dalintis scena su kitais atlikėjais yra nuostabu. Žinau, jog čia koncertavo Gregory Porter ir daugelis kitų. Pajutau, kad šis festivalis Kaune turi didelę reikšmę, jo organizavimu rūpinasi daugybė žmonių. Šiandien viešbutyje kalbėjausi su nepažįstamuoju. Jis pasakė, jog tokį festivalį verta rengti vien todėl, kad į Kauną atvyksta nauji iki šiol nematyti veidai. Ir, iš tiesų, niekada anksčiau man neteko sutikti tiek daug įvairių žmonių kaip čia, Lietuvoje.
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado džiazas?
– Džiazas… džiazas – labai svarbus mano tėčiui. Kai buvau maža, girdėdavau jį kone nuolat klausantis šio muzikos stiliaus. Tad, galima sakyti, jog namuose klausydamasi džiazo vokalistų ir muzikantų aš užaugau. Miles Davis, Nina Simone, Ella Fitzgerald, John Coltrane – tai džiazo ikonos, dėl kurių džiazas tapo mano gyvenimo kelio kryptimi.
– Laura, dainuojate nuo vaikystės, tačiau pirmasis solinis albumas pasirodė gerokai vėliau. Kaip buvote pastebėta žmonių, dirbančių įrašų kompanijoje?
– Ledai muzikiniuose vandenyse pajudėjo sutikus prodiuserį Steve Brown. Išgirdęs keletą seniai atliktų mano kūrinių, kuriuos dainavau paauglystėje, kai priklausiau grupei, sudarytai iš šeimos narių ir draugų – tiesa, ji nebuvo aukšto lygio, Steve manęs paklausė, ar rašau savo kūrybos dainas. Kai atsakiau, jog taip, pasiūlė atvykti į Londoną ir įrašyti dainą studijoje. Tai man buvo nauja patirtis, nes niekada anksčiau neįrašinėjau savo kūrybos. Apsisprendžiau, jog kiekvieną savaitgalį keliausiu į Londoną iš savo gimtojo miesto – Birmingamo ir įrašinėsiu. Taip ir nutiko – kaskart įrašydavau vis kažką naujo. Taip mane pastebėjo įrašų kompanija „Sony” ir pasiūlė pasirašyti kontraktą.
– Kas muzikoje Jums yra didžiausi įkvėpėjai?
– Galbūt tai – mano šeima, nes jie muzikantai: brolis groja violončele, sesuo – gitara, tėtis buvo dainininkas… ir nesumeluosiu sakydama, jog būtent jie mane visą laiką įkvepia. Visi kartu dažnai imamės kurti. Beatodairiškai mylime muziką iki pat širdies gelmių. Šeima man reiškia muziką. O, jei kalbėtumėme apie atlikėjus, kurie mane įkvepia, jų paminėčiau daug, bet, jei tektų išsirinkti, pavyzdžiui, du sakyčiau, jog tai – Miles Davis, Nina Simone. Jų atlikimo man niekada nepabostų klausytis.
– Kauno „Žalgirio“ arenoje per didįjį „Kaunas Jazz“ koncertą susirinko didelė minia klausytojų. Kaip manote, kodėl Jūsų muzika pasibeldė į jų širdis?
– Nuoširdžiai? Mano muzikoje žmonės gali išgirsti tikrumą, pajusti sielą. Tikiu tuo, ką darau, ir todėl, manau, klausytojai geriausiai mane supranta tada, kai dainuoju – esu muzikoje, nesvarbu, kur – scenoje ar įrašų studijoje. Tai – vietos, kuriose jaučiuosi laiminga. Manau, kad visi žmonės turi galimybę ne tik pajusti, bet ir išreikšti savo jausmus. Tikiu, kad klausydamiesi mano kūrybos, jie supranta, jog didžiausias mano siekis muzikoje – paskatinti žmones pasijusti laisvais.
– Ką prieš išvykdama norėtumėte pasakyti kauniečiams?
– Kauniečiai, dėkoju jums, kad dovanojote man ypatingą patirtį. Prašau, pakvieskite mane į Kauną dar sykį, tada galėsiu vėl atvykti ir praleisti čia kur kas daugiau laiko nei vieną naktį. Ačiū! (aut. past. šypsosi).
– Dėkojame už pokalbį.
