„Visada galvojau, kad pareigūno darbas kupinas veiksmo ir adrenalino. Tiesa, niekada negali žinoti, kas nutiks už kelių minučių, tačiau tai reikalauja didžiulės atsakomybės, juk nuo tavęs gali priklausyti kito žmogaus gyvybė“, – teigia Mindaugas Šalčius, kuris po 5 metų tarnybos palieka Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Kauno apskr. VPK) Patrulių rinktinės 2-osios kuopos Mobilaus būrio gretas. Visuomet besišypšantis Mindaugas neatmeta galimybės grįžti į policijos sistemą, anot jo, policijos pareigūnas yra kur kas daugiau nei profesija – tai gyvenimo būdas.
– Kas paskatino pasirinkti pareigūno profesiją?
– Mačiau tinkamą pavyzdį šeimoje – mano dėdė buvo būrio vadas, jis ir padrąsino mane stoti į policijos mokyklą. Taip pat visuomet norėjau padėti žmonėms, tad jau 12 klasėje žinojau ir net neabejojau dėl to, kokį profesinį kelią pasirinksiu.
– Ar pradėjus mokytis kilo abejonių dėl pasirinktos profesijos?
– Pirmus du mėnesius buvo neįprasta, kadangi buvo labai daug griežtų reikalavimų, griežta tvarka, grafikai, tačiau visa tai mus išmokė disciplinos. Žinojau, ko atėjau ir visą save atidaviau mokslams, siekiau tobulėti. Ypač domino praktinė veikla – šaudyba, taktika, tad visa tai tik dar labiau skatino siekti savo tikslo. Žinoma, pareigūnas visapusiškai turi būti pasiruošęs, tad teko mokytis ir teisės aktus, bet praktinė veikla visuomet arčiau širdies.
– Kaip atrodė pirmoji diena tarnyboje? Kokie įvykiai labiausiai įstrigo atmintyje?
– Puikiai prisimenu savo pirmąją dieną. Dar daugiau prisiminimų kelia pirmoji diena, kuomet pradėjau dirbti mobiliame būryje. Dieną prieš nusipirkau beretę, tačiau ne visai tokią, kokios reikėjo. Dar užmiršau pasiimti savo geltoną šviesą atspindinčią liemenę. Jaučiausi kvailai – pati pirmoji diena, o aš jau grybauju. Tada dar vyriausiasis patrulis, dabartinis mobilaus būrio vadas, Augustas Valaitis man padovanojo savo beretę, kurią nešiojau iki šiol bei saugosiu ją visą gyvenimą. Kodėl? Ji man simbolizuoja drąsą ir meilę šiam darbui.
Žinoma, visi įvykiai įsimintini, kai gali padėti žmogui, kai išgelbsti gyvybę, tačiau būna ir sunkesnių situacijų. Pamenu, dar tarnybos pradžioje dirbome dviese su kolega, kai gavome pranešimą, kad prie vaikų darželio automobilyje yra sušaudytas asmuo.
Apklausę įvykio liudytojus, sužinojome, jog vyras su žmona atvyko pasiimti savo vaiko, kol žmona nuėjo į darželį, vyras liko laukti mašinoje, būtent tuo metu jis ir buvo sušaudytas. Tai tą įvykį matė tiek jo žmona, tiek jo vaikas. Prisimenant tokius įvykius sunkiausia ne pačiam išgyventi tokias emocijas, bet matyti kitus žmones, kuriems stengiesi padėti, tačiau tokiose situacijose belieka užjausti, suteikti visą įmanoma pagalbą ir kuo greičiau išsiaiškinti nusikaltimą, sulaikyti nusikaltėlius, kurie turi atsakyti už savo veiksmus.
Buvęs ir dar vienas įvykis, kuris tikriausiai išliks mano atmintyje visą gyvenimą. Bandant sulaikyti vieną asmenį teko priverstinai atidaryti duris, į vidų, kur buvo visiška tamsa, pirmas ėjau aš, kai staiga nuojauta mane sustabdė, mintyse supratau, kad kažkas ne taip ir staiga tamsoje pamačiau, kad iš kairės pusės įtariamasis bando smūgiuoti į mane kirviu. Tačiau laimingo atsitiktinumo dėka smūgio pavyko išvengti, kolega žaibiškai sureagavo, panaudojo specialiąsias priemones ir vyras buvo sulaikytas. Jei ne kolega, kažin kaip būtų pasibaigę – jis išgelbėjo mano gyvybę, už tai aš jam labai dėkingas.
– Policijos pareigūno darbe tenka susidurti ir su neigiamomis emocijomis, ar nebūna sunku?
– Po sunkių įvykių darbo metu padeda žinojimas, kad turėjai galimybę padėti kitam ir tai padarei, kad ten buvai tu, o ne kažkas kitas. Niekada negali žinoti, kaip viskas gali pasibaigti, tačiau apie tai darbo metu net nesusimąstai. Grįžęs namo žinai, kad padarei viską ir dėkoji Dievui, kad esi gyvas ir sveikas. Žinoma, neigiamų ir skaudžių įvykių pareigūnų darbe pasitaiko dažnai, tai darbo dalis, tačiau svarbiausia išlikti pozityviam, iš kiekvienos situacijos galima kažko pasimokyti. Pasitaikydavo įvairių dienų, tačiau visada stengiesi pozityviai nusiteikti, daryti dalykus, kurie tave nuteikia pozityviai, pavyzdžiui, knygos skaitymas, sportas ar pokalbis su tinkamu žmogumi.
Dirbdamas policijos pareigūnu supratau, jog nenoriu stovėti vietoje, noriu tobulėti, judėti į prieki, įgijau naują hobį – skaityti knygas, tai buvo vienas iš geriausių mano sprendimų. Kol kas pati geriausia mano perskaityti knyga yra Hal Urban „Žodžių galia“. Tikrai ją visiems rekomenduoju.
– Kas labiausiai patinka pareigūno profesijoje?
– Šiame darbe nuostabu tai, jog niekada nežinai, kokia bus išaušusi nauja diena. Viena diena gali baigtis surašytu protokolu, o kita jau išgelbėta žmogaus gyvybe. Kai išgirsti tą nuoširdų AČIŪ su šypsena veide, tai labiausiai motyvuoja mylėti savo darbą ir stengtis dar labiau. Kiekvieną dieną lauki kitos dienos, kad sužinotum kas nutiks, galbūt ką nors prasmingo nuveiksi. Kasdien norisi tobulėti ir būti vis geresniu žmogumi.
– O kas yra geras žmogus?
– Toks, kuris nesiekia asmeninės naudos, pirmenybę teikia kitam, šalia esančiam, o ne sau, nori ir daro tai, kad kitų būtų laimingesni. Labiausiai dėkingas esu kolegai Albertui, su kuriuo dirbau trejus puikius metus. Jis – ne eilinė asmenybė. Išmokė mane, kaip reikia dirbti, kad turi būti toks pareigūnas, su kokiu pats norėtum susidurti. Tuo galima vadovautis ir gyvenime – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi.
– Kodėl nusprendei šiek tiek pakeisti profesinį kelią? Galbūt planuoji grįžti?
– Labai gaila išeiti, labai myliu šį darbą ir žmones, kurie mane dabar supa, bet už viską labiausiai myliu savo šeimą, todėl, atsakęs sau į visus klausimus, nusprendžiau, kad šiuo metu turiu padėti savo šeimai. Neatmetu galimybės, kad kažkada galiu grįžti į tarnybą – Kauno apskr. VPK viršininkas Darius Žukauskas sakė, kad esu visada čia laukiamas. Tai, kad uniformos neliks, nereiškia, kad kažkas stipriai pasikeis. Policijos pareigūnas yra ne tik profesija – tai gyvenimo būdas, tad ginti, saugoti ir padėti visuomet išliks mano prioritetu.
– Jei kas nors iš pažįstamų ar artimųjų rato, pasakytų, jog ruošiasi tapti pareigūnu ir paklaustų patarimo, ką atsakytum?
– Tik palaikyčiau. Jei žmogus savo noru tvirtai apsisprendė, jog nori būti policijos pareigūnu, tai yra labai sveikintina. Žinoma, tai pavojingas ir atsakingas darbas, reikalaujantis ne tik fizinio, teisinio, bet ir psichologinio pasiruošimo, tačiau visuomet skatinau ir skatinsiu tokį pasirinkimą. Jei ateityje mano paties vaikai sugalvotų stoti į policijos gretas, būčiau tikrai laimingas. Jei norisi pamatyti šiek tiek kitokį gyvenimą, susidurti su realybe, kurios nepamatytum nei per televiziją, nei sėdint ofise, jei norisi padėti kitam – tai svajonių darbas savo pasirinkimu neabejojančiam žmogui.
