Vis galvoju, kada nuslūgs aistros dėl pagrindinės Kauno eglutės Rotušės aikštėje papuošimo? Atrodytų, kad kauniečiams pastarąsias dvi savaites tai buvo gerokai svarbiau net už pačias artėjančias šventes. Aptarinėjome, lyginome, piktinomės. Gal būsiu ir nepopuliari, bet išdrįsiu pasakyti: ponai ir ponios, mes pernelyg sureikšminame laikinus dalykus.
Pasibaigs šios šventės – ateis kitos. 2017-ųjų eglutę pakeis 2018-ųjų, po metų – 2019-ųjų… Ir taip kasmet.
Žinoma, tokia jau žmogiška prigimtis – mes norime aptarti, pasisakyti, parašyti komentarą, o šiais socialinių tinklų laikais tai galime daryti kiekvienas laisvai ir nevaržomai. BET, man labai norėtųsi, kad pamatytume ir kitą šio aptarimo pusę – tai daugybę žmonių, kurie stengėsi, puošė, galvojo ir tikrai abejoju, ar specialiai norėjo papuošti Kauno žaliaskarę „negražiai“.
Gali būti, kad jiems tiesiog nelabai pavyko, kad galbūt pritrūko patirties, išmonės, gebėjimų. Visi lyginome šių metų vaizdą su ankstesnėmis Kauno eglutėmis, kurių puošimu užsiėmė menininkė Jolanta Šmidtienė ir būrys jos gildijai priklausančių menininkų. J. Šmidtienės kurtos eglutės pasižymėjo išmone, jų kūryboje buvo panaudota daugybė žmonių rankų darbo, bet, prisiminti derėtų ir tai, kad ir Jolantai ne viskas pavyko iš pirmo karto, kad buvo ir mažiau liaupsių susilaukusių variantų. O, jei pažvelgsime į dar ankstesnius metus – tai Rotušės aikštėje išvystume ir dar liūdnesnių vaizdų – kreivų eglučių apramstytų medinėmis tvoromis ir politinių partijų reklama.
Man patiko šią savaitę išgirstas komentaras: kritikuoji – imk ir padaryk geriau. Patiko ir pačios J. Šmidtienės pozicija – nekritikuoti šiųmečio rezultato, o ramiai užsiimti darbais kituose miestuose. Jos vadovaujami menininkai visoje Lietuvoje papuošė berods 5 kitų miestų ir miestelių egles. Dalis jų galbūt atkartojo anksčiau Kauną puošusių eglučių motyvus, bet ir puiku, – juk ne visi Kaune buvo, matė, o dauguma idėjų išties džiugino kauniečius ir miesto svečius.
Apsilankiau šį savaitgalį Vilniuje, apžiūrėjau jų Kalėdų puošmeną, bet šventes vis tiek švęsiu ne Vilniuje, o Kaune, kad ir gražesnė sostinės gyventojų eglutė pasirodė. Kaunas yra mano miestas, vieną dieną gražesnis, kitą dieną – labiau pilkas. Vieną dieną labai žalias, kitą dieną – atsinaujinantis ir kertantis be atrankos visus senus medžius. Bet jis vis tiek visada bus mano miestas, o jo gyventojai – mano draugai, kaimynai, miesto bendruomenė. Artėjančių švenčių proga norisi palinkėti vieni kitiems dialogo, sveiko požiūrio į kritiką ir daugiau palaikymo vieni kitiems.
Juk būna – tiesiog kažkas nepasiseka, visai ne iš blogos valios. Brandu yra pasakyti – na, šį kartą nepavyko, pasitaisysime (ir jau pasitaisėme – eglutė šį savaitgalį papildyta papildomais papuošimais, nuimta prie jos trukdžiusi prieiti pakyla).
Taip norėtųsi, kad išmoktume ir dar vieną naudingą pamoką: ir kritikus, ir kritiką priimti be pykčio, asmeninio įsižeidimo. Juk ir tie kurie daro, ir tie kurie kritikuoja – tiesiog nori geresnio rezultato. Tik ir vėl – svarbu neperžengti ribos, kuomet kritika tampa patyčiomis, o to per šias savaites (beje, iš abiejų pusių) taip pat buvo ir dėl to man, kaip kaunietei, taip pat truputėlį gėda.
Ateinanti savaitė – paskutinioji prieš gražiausias metų šventes. Kalėdinės nuotaikos mieste vis daugiau, stiprėja šurmulys, jaudulys, įsibėgėja kalėdinė prekyba, dovanėlių paieškos, šventiniai vakarėliai, viršų ima kiti prieššventiniai rūpesčiai.
Visus apimančiame strese ir chaose taip ir norisi įsmukti į tylos pripildytą bažnyčios erdvę, pasislėpti vakare jaukiame kampelyje su mėgiama knyga prie jau namuose papuoštos eglutės ar užsidegus žvakutę ryte prie kavos puodelio bent pusvalandį laiko skirti mintims apie besibaigiančius metus: pasidžiaugti nuveiktais darbais, paplanuoti kitąmet laukiančius.
Tą ir padarykite, kviečiu!
Linkiu ne tik gražių, jaukių ir džiuginančių ateinančių švenčių, bet ir malonaus jų laukimo proceso.
Brigita SABALIAUSKAITĖ
Portalo „Kas vyksta Kaune“ redaktorė
