Kaip tapti laimingu žmogumi? Leidiniui „Vegetarian“ interviu davęs Dmitrijus Trockis mano, kad laimingi žmonės visuomenei nenaudingi, o norint tapti iš tiesų laimingu žmogumi, reikia išeiti už įprastos logikos ribų.
– Dima, kokia nauda iš nelaimingo žmogaus?
– Kokia gydytojui nauda iš žmonių ligų? Tiesioginė. Sergančių žmonių dėka jis turi darbą, gauna atlyginimą. Gydytojas turi vaikų, kuriuos reikia maitinti, pirkti jiems drabužius, mokėti už jų mokslą ir keliones. Arba kam naudinga, jei tu laimingai ištekėsi? Niekam.
Bet jei jūsų santykiai su vyru sudėtingi, jūs eisite pas šeimos psichologą, jis uždirbs. Jei prieitumėte iki skyrybų, uždirbs advokatai ir netgi valstybė – iš mokesčių. Paskui tu vėl eisi pas psichologą, kad išsigydytum nuo depresijos, išnagrinėtum savo klaidas buvusiuose santykiuose. O iš naujos santuokos uždirbs ir vestuves organizuojanti agentūra, ir floristai, ir restoranas.
Policininkams naudingi vagys, nes juos reikia gaudyti, vagims – turtingi žmonės, nes iš jų yra ką vogti. Turtingiems – neturtingi ir tinginiai, kurių sąskaita galima greitai turtėti. O neturtingiems tiesiog naudinga nieko nedaryti ir burnoti ant likimo, ant karmos ir ant horoskopų, kad vieniems lemta gimti turtingiems, o kitiems – neturtingiems.
Jokiu būdu nenoriu kaltinti gydytojų, policininkų, psichologų ir kitų profesijų atstovų, kad jie eina dirbti siekdami naudos, ne. Yra ekonominė, socialinė sistema, kurioje kiekvienas užima savo nišą – gydytojai, mokytojai, kiemsargiai, šaltkalviai – visi. Visi vieni kitus maitina, kiekvienas veiksmas lemia kitą veiksmą, ir taip sukasi ratu, ratu, ratu. Viena be kitų sistema neveikia. Ši sistema autonominė, visiškai тobotizuota, su slaptais įtakos vienas kitam mechanizmais. Tam tikru giliu, pasąmoniniu lygmeniu mes visi vieni su kitais šioje sistemoje susiję, sulipdyti.
Tikra laimė yra už sistemos ribų.
– Tada logiškas klausimas – kaip išeiti iš sistemos, ar net, sakykime, iš matricos?
– Reikia įrodyti sistemai, kad turi teisę būti ne joje. Paaiškinsiu, ką turiu omenyje. Sistema – tam tikra kontroliuojanti, ribojanti (struktūra), dieviškas „gipsas“, kuris laiko žmogų tam tikruose rėmuose, kol jo individuali sąmonė nebus patikrinta. Kolektyvinė sąmonė kontroliuoja kiekvieną individualią sąmonę tol, kol ši neįrodys sistemai, kad ji – ne parazitas. Žmogus, kuris tik ima, sistemos laikomas parazitu, priešu. Socialinio kūno imuninė sistema laiko tokią asmenybę virusu, taigi savaime suprantama, gaminami tam tikri antikūnai, kurie stengiasi sunaikinti virusą.
Kaip tai atrodo socialinėje aplinkoje? Tokia parazitinė individuali sąmonė pritraukia į savo gyvenimą 33 nelaimes – nedarbą, nesupratimą, ką gyvenime veikti, ligas, konfliktus su artimais žmonėmis ir t. t. Individuali sąmonė turi pakilti iki tokio lygio, kai pradeda matyti ne „aš, man, mano“, o „mes visi, kiekvienas iš mūsų vienas be kito – niekas“. Tai lyg kairė ranka tapatinasi su visu kūnu, nekelia maišto, kad ji sau viena, atskirai nuo kitų organų.
Priešingai, ranka supranta – kuo vientisesnis, kuo sveikesnis, kuo laimingesnis organizmas, tuo geresnės sąlygos sukuriamos kiekvienai kūno daliai.
Atėjo į galvą pavyzdys su apklotu. Keli žmonės guli ant lovos po vienu apklotu. Jei staiga kažkuris gulintis prie krašto ar viduryje ims tempti ant savęs apklotą, likusiems šio individualisto pozicija bus nenaudinga ir jie pradės tempti apklotą į savo pusę. Dauguma žmonių ir praleidžia visą gyvenimą kovodami dėl apkloto.
Kaip veikia sąmoningumas? Sąmoningas žmogus supranta: „Kuo šilčiau bus aplinkiniams, tuo šilčiau bus man.“ Nėra dalijimo, apkloto tempimo į savo pusę.
Turint omenyje, kad apklotas dengia visus septynis milijardus žmonių ir vadinasi „sociumas“, kiekvienas šio „apkloto“ tempimas į savo pusę gimdo visos sistemos antikūnų prieš šį individą, sistema priešinasi. Tai tarsi bausmės priemonė, kardomoji priemonė. Jei žmogus keičia savo parazitines, vartotojiškas mintis „aš, man, mano“ į mintis apie kolektyvo, visuomenės gerovę, jam akimirksniu išsisprendžia individualios sąmonės užduotys.
Reikia įrodyti sistemai, kad tu – ne virusas, ne parazitas, ne onkologinė ląstelė, kad – tu visumos dalelė, kuri galvoja apie visos sistemos klestėjimą.
– Kaip žmogaus organizme…
– Taip, yra inkstų, blužnies, kepenų ląstelės, kaulų audiniai – visi skirtingi, bet kažkaip tarpusavyje susitarė.
– Ar gali pateikti pavyzdį ir paaiškinti, kaip pasikeitęs mąstymas veikia visą sistemą?
– Įsivaizduok, kad mūsų visuomenėje sukurtos tokios pragyvenimo sąlygos, kad gydytojui jau nereikia galvoti, kaip uždirbti savo vaikų butams, išsilavinimui. Jeigu nėra tiesioginio ryšio tarp jo gyvenimo lygio ir tarp to, kiek jis uždirba iš pacientų (gydymo), tada nuoširdžiai norėdamas padėti sergantiems žmonėms jis iš tiesų ras ne būdą gydyti, o (būdą) išgydyti. Kuo laimingesnė visuomenė, kuo aukštesnis pragyvenimo lygis, tuo mažiau kiekvienas iš mūsų nori ieškoti kitame naudos sau.
Yra animacinis filmukas ir paveikslėlis internete – žmonės sėdi prie daubos, kurioje stovi katilas su valgiu. Kiekvieno rankose – šaukštas su labai ilgu kotu, kad būtų galima pasemti valgio iš katilo. Bet rankenos per ilgos, nepavyksta pasiekti šaukštu burnos. Iš pradžių žmonės kankinasi, bandydami pavalgyti, paskui pradeda vienas kitą maitinti ir visi būna sotūs. Štai tokiu principu veikia visa sistema.
– Dima, iš esmės ir dabar, ir savo paskaitose dažnai sakai, kad nėra prasmės koncentruotis į savo problemų sprendimą ar norų realizavimą. Priešingai – reikia ieškoti, kuo gali būti naudingas kitiems, su kuriais susiduri gyvenime – pradedant nuo artimiausių žmonių, baigiant visa žmonija. Tau reikia vieno, o tu daryk kita. Labai sunku tai suprasti. Kaip tai veikia?
– Norint iš tiesų suprasti, reikia superintelekto, dieviško matymo, reikia sugerti visus tiksliuosius mokslus, atsiminti visą informaciją, matyti priežasčių ir pasekmių eiles. Tik tada žmogus gali pamatyti visus tarpusavio ryšius organizmo, vadinamo sistema, sociumu, viduje. Bet tokį aukštą intelektą turi gal tik keli žmonės visoje Žemės planetoje.
Likusiems neįmanoma šito perprasti protu ar paaiškinti logika, galima tik pajausti. Tam ir sukurtos būsenos, kurias vadiname jausmais. Jais remiantis galima pajusti savo vietą po saule, ligų priežastis ir būdą išgyti, kur gauti butą, mano ar ne mano ši antroji pusė, kokiais metais mums reikia susituokti, kada man eiti į darbą ar išeiti iš darbo ir t. t. Tai dar galima pavadinti intuicija.
Intuicija niekaip nesusijusi su ekstrasensoriniais gebėjimais. Jei ekstrasensai neturi tokios intuicijos, jie lygiai taip ne ten pasuka, susilaužo rankas, kojas, nuskursta ir t. t. Intuicija – absoliutus, šimtaprocentinis erdvės ir laiko jautimas.
– Tada klausimas – kaip savyje išvystyti intuiciją?
– Visos religijos kalba, kad viskas prasideda nuo vaikystės, kai mokomės gerbti savo tėvus, giminaičius, artimuosius. Paskui intuicija vystosi per darymą to, ką galiu atlikti dabar, nes visada kažkas man pavyksta geriau nei kitiems. Kažkas šypsosi, kažkas skaito eiles, kažkas gydo lūžius… Tai eina iš vidaus, o ne iš išorės. Profesija ateina ne iš išorės, ji augina sėklas, kurios buvo pasėtos iš vidaus.
Kristus sakė: „Pažvelkite į dangaus paukščius – jie nei sėja, nei pjauna, nei į svirnus neša, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne vertingesni už juos? (…) Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ (Mato evangelija, 6 sk.).
Dievo karalystė Žemėje atrodo kaip absoliuti tyla viduje, tik nereikia to painioti su abejingumu, neatsakingumu, tingėjimu ir nieko neveikimu. Vidinė tyla – būsena, kai aiškiai, be jokių trikdžių matote savo polinkį kažkam, kad ir kas tai būtų. Tai ir yra būsena, kuri suteikia absoliutų erdvės ir laiko pojūtį. Ją galima pavadinti intuityviu suvokimu, kai (kiekvieną) akimirką ateina atsakymas į klausimą: „Ką man konkrečiai dabar daryti?“.
Norint tai pasiekti, reikia pasėti savyje tiesios sėklą – aš, kaip individuali sąmonė neegzistuoju atskirai nuo kolektyvinės sąmonės. Visi pradedame nuo individualios sąmonės, paskui būna perėjimas į kolektyvinės sąmonės lygį. Bet daugelis užstringa egoistinio „aš, man, mano“ lygyje. Išaugdami iš kolektyvinės sąmonės, išeidami už sistemos, matricos ribų, mes pereiname į dieviškos sąmonės lygį, kur susijungi su pasaulio sąrangos suvokimu, visatos judėjimo tam tikra tvarka suvokimu.
Tik viskas prasideda nuo supratimo, kad kažką darydamas kitiems, darai Dievui – darai ir sau.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
