Portalas „Kas vyksta Kaune“ šią savaitę apsilankė gyvūnų prieglaudoje „Penkta koja“ ir užfiksavo čia dienas viltingai leidžiančius daugybę gyvūnų, kurie tikisi prieglobsčio rūpestingų kauniečių namuose. Šiuo metu čia glaudžiasi 200 šunų ir 50 kačių.
Humaniškas požiūris
VšĮ „Penkta koja“ veiklą pradėjo dar 2010 m., šioje prieglaudoje gyvūnai šeriami, prausiami, kerpami, vedžiojami ir kiekvienas turi po žaismingą vardą, kad nebūtų vadinami numeriais ir neturėtų kalinio sindromo, nors pagal įstatymą turėtų būti tik numeruoti. Nors darbuotojai ir savanoriai jais rūpinasi kaip savais, tačiau net nereikia klausti, ko labiausiai šie šunys ir katės laukia. Žinoma, naujų, mylinčių, rūpestingų šeimininkų.
Gyvūnų skaičių Lietuvoje prieglauda stengiasi mažinti humaniškais būdais: vykdo gyvūnų sterilizaciją/kastraciją, dovanoja tik atsakingiems žmonėms, šviečia visuomenę. Globotiniai čia gyvena tiek laiko, kiek jiems skirta natūraliai, būna, ir metų metus, nes ne visiems sulaukti šeimininkų pavyksta.
Prieglaudos „Penkta koja“ atstovė Agnė Volockytė pasakojo, kad gyvūnai čia atkeliauja iš visos Lietuvos, prioritetas – komunaliniams ūkiams, kur gyvūnai gali būti tik ribotą laiką, nes vėliau juos ten užmigdo amžiams. „Stengiamės traukti iš organizacijų, kuriose jie iki eutanazijos laikomi 14 dienų. Anksčiau tik tą ir darėme, tarkim, imdavome iš sostinės benamių gyvūnų sanitarinės tarnybos. Dabar didžiąją dalį šunų sudaro žmonių kadais mylėti, prižiūrėti gyvūnai, tai liūdina, nes anksčiau mūsų misija buvo gelbėti iš užmigdančių įstaigų, o dabar turime gelbėti iš žmonių, kurie emigruoja, išvyksta, ar vaikams gyvūnus buvo nupirkę kaip žaisliukus”, – teigė A. Volockytė.
Ji pasakojo, kad žmonės teisinasi, jog gyvūnas susirgo ir neturi lėšų gydyti, pagalvoja, kad pigiau naują šunį įsigyti negu šitą gydyti. Paplitęs klaidingas požiūris, kad mišrūnai, kurių prieglaudoje dauguma, atseit neserga, esą serga tik veisliniai šunys, o mišrūnų dar ir skiepyti atseit nereikia.
Atsisako be sąžinės graužimo
Pasiteiraujame darbuotojos, o kaipgi atrodo gyvūnų atsisakymo procesas, ar šeimininkai atiduoda juos be sąžinės graužimo, ašarų nebūna?
„Labai keista, nes per 17 veiklos metų buvo tik keli atvejai, kai atidavę šeimininkai vėliau paskambino ir pasiteiravo kaip laikosi buvęs augintinis, matyt jiems tikrai buvo bėda ir išties nebegalėjo toliau auginti, jie paklausia kaip sekasi, ar rado namus. Bet tokių ant rankos pirštų galima suskaičiuoti. Neseniai į prieglaudą pateko senas šuo, kurį senjorė atidavė dėl savo pačios pašlijusios sveikatos, mat pačiai teko gulti į ligoninę ir nebegalėjo toliau prižiūrėti savo augintinės Basetės. Net kaimynė skambino, vedė iš proto visus darbuotojus, vis teiravosi kaip šuniui sekasi, kaip jaučiasi, o sužinojus, kad šuo netrukus rado naujus šeimininkus – norėjo nuoširdžiai padėkoti tiems geriems žmonėms”, – džiugiai prisiminė A. Volockytė.
Iš streso užsispeičia į kampą
Pašnekovė akcentavo, kad gyvūnams itin svarbus bendravimas su žmonėmis, tai socialios būtybės. Paklausiame, kaip čia ką tik atsidūrę gyvūnai reiškia emocijas? „Įvairiai, vieni stresuoja ir kaip indėnai į kampą užsispaudžia, ir kol prie jo randi būdą prieiti – tenka pasukti galvą. Iš baimės jie reiškia agresiją. Pagalvokite, jei iš namų, kur 8 m. buvo šeimos narys, jį išmeta – tai labai dideli pokyčiai, stresas. Tačiau jei gyvūnas ir augdamas pas šeimininką su juo mažai bendravo, gyveno kur nuspeistas kampe, voljere ir pusę gyvenimo nematydavo savo šeimininko, tik akimirką, kai ėsti paduodavo – tai toks šuo nelabai jautriai į atsiskyrimą reaguoja”, – aiškino prieglaudos atstovė.
Ji prasitarė, kad patys darbuotojai, savanoriai turi didelę širdį ir namo pasiima globoti ne vieną, o kelis šunis ar kates. Kiti pagloboti pasiima bent laikinai.
Ragina netraumuoti vaikų
A. Volockytė prisiminė labiausiai sukrėtusį atvejį: „Pykome ant vieno tėvo, kuris su maždaug 6-7 m. sūnumi atvažiavo. Vaikas laikė rankose šuniuką ir net pasikūkčiodamas verkė, įsistvėrė tėvui į pašonę, prašydamas šuns neatiduoti. Tėvas vaiką nustūmė į šoną ir stengėsi kuo greičiau sutvarkyti dokumentus ir palikti gyvūną. Klausėme, kam vaiką vežti ir traumuoti?! Geriau jau istoriją kokią sugalvoti apie šunį, kodėl namie jo jau nebebus. Tėvas atsakė, kad nėra laiko, nėra kam rūpintis. Jie sau, šuo sau. Tiesiog, Džekas Raselo terjeras yra aktyvus šuo, su kuriuo reikia užsiimti, o jie esą tam laiko, sąlygų neturėjo”, – pasakojo prieglaudos „Penkta koja” atstovė.
Ji įsitikinusi, kad jei vaikai neprižiūri augintinio, kalti ne jie, o tėvai, nes neišmokė atsakomybės, kantrybės už šalia esantįjį.
„Vaikas iki pilnametystės nepriima sprendimo įsigyti gyvūną, tai gali būti vienkartinė emocija: pamačiau, noriu. Tėvams reikia gerai pagalvoti, ar vaikas tikrai įstengs tinkamai pasirūpinti gyvūnu, atsakomybę už vaikų elgesį prisiima tėvai”, – akcentavo A. Volockytė.
Gyvūnų prieglauda – visuomenės atspindys
Ką daryti, kad neliktų gyvūnų prieglaudų? – užduodame klausimą pašnekovei. Ji teigia, kad žmonėms reikia išsiugdyti daugiau atsakomybės ir sąmonės. „Prieglauda – kaip mūsų visuomenės atspindys, patys gyvūnai iš namų neišeina. Reikia griežtinti įstatymus, tą įrodo šis atvejis: penktadienį mums paskambino moteris ir pradėjo keikti, nes jos kalė atsivedė 8 šuniukus ir nėra kur dėti, o mes iš karto nepriimame, laukiame bent 2 savaites, nors atskirti galima tik po 2 mėnesių. O šeimininkei jau tą pačią dieną, kai šuniukai gimė – nori jų atsikratyti, kalės sterilizuoti net neketina. Turėtų už tai būti baudos, žmonės susimąstytų, ar tikrai reikia gyvūno, o gal gali sėkmingai ir be jo gyventi?”, – susimąstyti ragino A. Volockytė.
Visgi, apsisprendusiems auginti, pašnekovė vardija gyvūnų auginimo pliusus: tai geriausias draugas, puiki terapija, vaistas nuo ligų, depresijos, nes priverčia nuolat eiti į lauką, vaikščioti, rūpintis jais, o patys atsilygindami rūpesčiu augintiniai apdovanoja šeimininkus meile ir sargumu.
Pašnekovė svarsto, kad derėtų lygiuotis į Skandinavijos šalis, kur įstatymiškai reglamentuota, kad gyvūnas negali būti tam tikrą valandų skaičių vienas. „Skandinavijoje veikia šuniukų darželis – jei eini į darbą turi šunį vesti į darželį. Ten yra baudos už nepriežiūrą, dauginimą, o pas mus nepažabota: žmonės gyvūnus daugina, o pirkėjai be dokumentų perka už didelius pinigus ir šunys galiausiai atsiduria gatvėje.”
Kam gyvūnų nepatiki
Pabaigoje pasiteiraujame, ar visi atvykę į prieglaudą gali pasiimti globoti šunis ir kates. Darbuotoja iškart atsako: „Tikrai ne. Labai kovojame su senjorais, kurie nori jaunų, judrių, lakstyti ir šėlti nusiteikusių šunų, o giminaičiai stovi šalia ir aiškina, kad nebus kam rūpintis. Reikia ir gyvūno poreikius įvertinti, kad nesugebės juo pasirūpinti: nei bėgios, nei auklės; neduodame trumpakailių, mažų šuniukų, kuriuos ketina laikyti prie būdos, nes mažo ūgio šuniui žiemą šalta. Sargauti į aikšteles neduodame, nes dažnai įmonės užsidaro, o koks paskui šuns likimas laukia? O štai užsieniečiams į Suomiją dovanojame, nes turime bendradarbiavimo sutartį, jie gyvūnus atsakingai prižiūri, ten išleidžiame su džiaugsmu”, – pasakojo A. Volockytė.
Prieglaudą galima paremti: materialiai, atvežant ėdalo ar paimant globoti gyvūną, visą beglobių gyvūnų sąrašą rasite čia.