Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Vasario 5-ąją 1934-aisiais „Lietuvos aidas“ klausė Kauno gydytojų, ar teisingai kauniečiai leidžia sekmadienius.
„Karo muziejaus viršininkas, gen. Lt. gyd. Nagevičius:
– Kiek aš mačiau užsienyje, Londone, Berlyne, ten sekmadieniais miestas ko ne tuščias. Ypač tas žymu Londone. Kas gali pasinaudoti susisiekimo priemonėmis, jomis iš miesto išvyksta, kas ne – kojomis. Jaunimas iš ryto dainuodamas iš miesto išvyksta ir tik vakare grįžta. Tą patį mačiau ir kitoje Europos dalyje, Ispanijoje.
Pas kaimynus latvius, kai buvau Rygoje, turėjau progos pastebėti, kad ir ji šeštadieniais ir sekmadieniais apytuštė. Gyventojai išvyksta į aplink esančius miškus. Ten išsiskirsto.
Lietuvoje, Klaipėdoje – iš Palangos į Klaipėdą vedąs kelias 5-6 kilometrai nuo Klaipėdos pilnas einančių pėsčių. Matyti, jiems rūpi higiena, sveikata, poilsis.
Kaune – jei nueiti į Mickevičiaus slėnį ar dar toliau, tai galima žmonių sutikti. Bet čia neviskas visai gerai atrodo. Yra palaido elgesio. Miškas užteršiamas. Primėtoma popiergalių.
Turiu pasakyti, jog esu suinteresuotas, kad šis tas sekmadienio poilsiui praleisti būtų organizuojama ir Kaune. Kalbu kaip karo muziejaus viršininkas, o ne kaip gydytojas, nors iš dalies ir kaip toks. Aš rūpinuosi karių sveikata. Muziejaus sodelis ir vasaros metu sutraukia daug karių. Negalima sakyti, kad čia laiką praleisti negera.
Reikia visus skatinti ieškoti sekmadienio pramogų tyrame ore. Kaune reikalingi centrai, kur galėtų tautiškai laiką praleisti ne tik kareiviai, bet ir tarnaitės ir kiti. Tokiais centrais gali būti karo muziejus ir Vytauto ąžuolynas.
Pats gen. Lt. Nagevičius, kai tik turi laisvesnio laiko, nėra karo muziejuje kokių iškilmių, išvyksta šventomis dienomis į ne per toliausiai nuo Kauno turimą ūkį.
Gydyt. Dr. M. Nasvytis:
– Dabartinį šventų dienų sunaudojimą reikia laikyti higienos atžvilgiu netiksliu. Šventomis, laisvomis nuo darbo dienomis, Kauno gyventojai paprastai būna kavinėse, kinuose, biliarduose, klubuose, restoranuose, teatre ir pan. O reikia visiems įsidėmėti, kad šventadienio poilsis numatytas darbo jėgoms atgauti. Ne be reikalo visos pasaulio tikybos ypatinga aureole šventą, nedarbo dieną pažymi. Kai kuriose tikybose net mažiausias proto darbas šventą dieną neleidžiamas.
Vienu svarbiausiu šventadienio poilsio dalyku reikia laikyti naudojimąsi grynu oru, tuo sustiprinant visai ateinančiai savaitei mūsų kraujuje deguonio kiekį. Tad kauniečių šventadienio laiko leidimą anksčiau nurodytu būdu negalima laikyti tiksliu, ypač kad ir pats Kaunas, būdamas žemiau slėnyje, ypač senamiestis, turi didesnį kiekį angliarūgštės – CO2, kuris negeistinai gadina orą.
Pagaliau, ir pačios žmogaus psikikos atžvilgiu pakeisti nors vienai dienai miesto įtempimą ir vaizdus ramiais kaimo gamtos vaizdais reikia laikyti labai naudingu žmogaus sveikatai ir tolimesniam jo darbingumui. Šventadienio poilsį reikia laikyti darbo pajėgų ir sveikatingumo akumuliatoriumi. Racionaliam šventadienio poilsio išnaudojimui reikalinga griežta reforma, kuri ir mūsų miesto ir kaimo gyventojams būtų labai ir labai naudinga. Šeštadienį jau nuo 12 val. dieną valstybės įstaigos, privačios, fabrikai turėtų baigti savo darbą ir visi, kam tik jėgos leidžia, turėtų vykti iš miesto į kaimą, į gamtą, ypač į Lietuvos kurortines vietas; Palangos pajūrį, Birštoną, Dzūkiją, Lietuvos Rytus, Žemaitiją, ypač į tas vietas, kur gamta pasižymi savo didingumu ir gražumu.
Tikslu būtų, kad šventadienio poilsio metu miesto gyventojai daugiau lankytųsi pas savo gimines ir tėvus kaime, suteikdami jiems visokių žinių iš valstybės ir visuomenės gyvenimo, sau kaime pasisemdami jiems labai svarbių gyvenimo įspūdžių ir tikrai sveikos gyvenimo nuovokos ir supratimo, jau nekalbant apie gryną orą ir saulės šviesą.
Suprantama, taip turėtų būti sutvarkytas susisiekimas, kad per daug neapsunkintų miesto gyventojo biudžeto. Bilietas turėtų kaštuoti ¼ normalios kainos. Ir duoti visiems įstaigų tarnautojams galimumo ateinančią darbo dieną darbo valandomis būti savo tarnybos vietoje.
Miesto gyventojo šventadieniais gausiai leidžiamas litas turėtų patekti į kaimo gyventojo rankas, labiau lito reikalingo.
Tiems, kurie negali toliau į provinciją važiuoti, patartina bent pėstiems išeiti už miesto ribų, į atvirą gamtą, mišką bei laukus ir ilgesnį laiką ten pabūti, besportuojant ar šiaip laiką praleidžiant.
Iš tokios švenčių poilsio reformos būtų labai daug naudos sveikatai ir dvasiai pačių miestelėnų ir mūsų kaimui nemažiau naudos švietimosi ir kultūros atžvilgiu. Panašiai sutvarkytas švenčių poilsis Londone, Berlyne ir kituose miestuose. Jeigu nėra tokio išvažiavimo, kaimas atsiskiria nuo miesto, miestas nuo kaimo, vienas kitą maža supranta ir vienas kito nemato vargų.
Gydyt. Dr. A. Petrikas:
– Jeigu kyla toks klausimas, ar kauniečiai gerai sunaudoja švenčių poilsio laiką, tuo pat jau aišku, kad reikalas netvarkoje. Bet kad kauniečiai taip laiką praleidžia, ne tik jie čia kalti, kiek tam tikros sąlygos. Prieš karą Kaunas buvo mažas miesčiukas, paskendęs sode. Nebuvo tokių kepyklų, kaip Parama, nebuvo autobusų, taksi. Dabar išaugo, tapo moderniškas miestas su visais įrengimais, patobulinimais. Atsirado dulkių. Dujų. Miestas modernizėjo, bet maža kreipta dėmesio į pagerinimą susisiekimo su užmiesčiais. Tai ir yra viena priežasčių, kodėl kauniečiai sėdi pas Konradą, Urboną ar pan. įstaigose. Jokio specialaus užmiestinio traukinėlio. Jokios autobusų linijos su gražesne vieta. Jei kur susisiekimas ir yra, nelabai prieinamas. Sakysime, į Pažaislį suvažinėti šeimai iš 4 narių atsieina apie 12 litų, kas yra labai daug. Be to, nuvažiavęs ne visada esi tikras, kad grįši.
Kokią reikšmę turi grynas oras, man rodos, kiekvienam aišku. Nuo jo pareina ir darbo našumas. Ir jeigu bendros sąlygos pagerėtų, Kaunas patuštėtų. Aiškus pavyzdys yra su Palanga. Kai buvo pradėti leisti specialūs traukiniai, visą laiką žmonių buvo pilni. Aš pats niekad šventadieniais nebūnu namie, koks bebūtų oras, visada išvažiuoju į užmiestį. Kai susisiekimas būtų patobulintas ir atpigintas, tai daugiau žmonės pradėtų važinėti, gražesnėse vietose atsirastų ir bufetų bei kitų pastatų, kur nuvykusieji galėtų persirengti, sušilti, pavalgyti.
– O kaip ponas daktare žiūrite į šventomis dienomis susirinkimus?
– Viena diena savaitėje turi būti poilsio diena. Jei ne – darbo našumas krenta. Nuo to nei posėdžiai nelaimi, nei tie, kurie susirenka. Daug geriau juos daryti paprastą dieną.“
