Padidinus minimumą ir neapmokestinamą pajamų dydį, mažiausiai uždirbančių gyvenimas, regis, turėtų pagerėti. Tačiau kai kurioms šeimoms yra priešingai: dėl tokių valdžios sprendimų jų padėtis tik pablogėja.
Jeigu du vaikus auginantys du suaugusieji kiekvienas uždirba po padidintą minimumą, tokia šeima, nelaikoma nepasiturinčia, dėlto jai nepriklauso kai kurios socialinės išmokos. Taigi, nors iš darbdavio pinigų gauna daugiau, realiai jų pajamos gali net sumažėti.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) neneigia, kad taip gali būti. Tačiau taip yra tik dėlto, kad žmonės „nepriprastų“. Patys gyventojai ir kai kurie mokslininkai įsitikinę, kad dabartinė tvarka neteisinga ir naudinga tik politikams, kurie mokesčių mokėtojų pinigais „perka“ sau palankumą.
Vaikas galėtų užsidirbti pats?
Į DELFI parašiusi skaitytoja Rasa pastebėjo, kad nors rugsėjis dar tolokai, būsimi rūpesčiai jau kelia nerimą daugeliui vaikus auginančių šeimų.
„Nerimą kelia todėl, kad valdantieji „pamiršo“ vieną šioms šeimoms labai svarbų dalyką: peržiūrėti dydį, nuo kurio priklauso vadinamieji vaiko pinigai, parama mokykliniams reikmenims įsigyti ir maitinimas vaikams iš mažesnes pajamas gaunančių šeimų“, – parašė skaitytoja.
Anot jos, valdžia giriasi, kad tik Lietuvoje tokios palankios sąlygos gimdyti vaikus, esą tėvai gali rinktis metus ar dvejus nedirbti ir auginti vaiką.
„Tačiau pamirštamas vienas svarbus dalykas: vaikas auga, lėšų jam išlaikyti reikia vis daugiau, o štai čia visas valstybės gerumas ir rūpestis baigiasi, sakytumei, 2 metų vaikas pradėtų uždirbti pats. Galbūt todėl dar ilgai neišspręsime jokių demografinių problemų, nes tėvai (atmeskime asocialius ar nūdienos turtuolius), žvelgdami į ateitį, vis dėlto skaičiuoja.
Sutinku, kad vaikai – kiekvienos šeimos reikalas ir rūpestis, nepulsiu ginčytis su tais, kurie teigia, kad „anksčiau be jokių „vaiko pinigų“ vaikus auginom…“
Tačiau nereikia pamiršti, kad esame ES, kurioje, pvz., italai, šeimoms skiria 80 Eur už kiekvieną vaiką, švedai už vaiką šeimai skiria 1 tūkst. kronų (apie 100 Eur), atsiradus daugiau vaikų, keičiasi ir ši suma, be to, tėvams nereikia sukti galvos, už ką nupirkti mokyklines uniformas, pratybas, mokyklinių reikmenų, nes viskuo, ko reikia mokyklai, pasirūpina valstybė“, – pastebėjo moteris.
Jos teigimu, pavasarį kilęs šioks toks sujudimas dėl „vaiko pinigų“, dėl paramos gausesnėms šeimoms vėliau nurimo.
„Tūkstančiai eilinių Lietuvos šeimų nori ne išskirtinės prabangos ar elitinio gyvenimo, bet bent jau padoraus pragyvenimo. Kiekviena šeima trokšta, kad vaikas gautų tai, kas geriausia, kad, neskaičiuodamos centų, galėtų nupirkti skanesnį kąsnį, drabužį ne vien iš „antrų rankų“ ir išpildyti nors vieną didesnę svajonę: turėti dviratį, gerus riedučius, batutą…
Deja, vaikai savo svajones išauga ir su jomis išvažiuoja svetur, kad bent jau savo vaikams neleistų patirti tokio valstybės abejingumo ir nemeilės“, – apmaudo neslėpė Rasa.
Uždirbantys MMA yra pasiturintys
Mažas pajamas gaunančioms šeimoms priklauso socialinė parama. Ji skiriama jeigu vienam šeimos nariui per mėnesį tenkanti pajamų suma neviršija 153 Eur, arba, tiksliau tariant, 1,5 valstybės remiamų pajamų (VRP) dydžio.
Šis Vyriausybės tvirtinamas dydis nepakeistas nuo 2015 m. pradžios. Tuo metu MMA buvo 300 Eur. Jeigu tada du vaikus auginančioje šeimoje du suaugusieji uždirbo po MMA, tai vieno asmens pajamos buvo tik 150 Eur. Taigi, tokia šeima galėjo pretenduoti į kelias skirtingas socialines išmokas.
Jeigu joje buvo vaikai iki 2 metų – po 28,5 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui, jeigu vaikų amžius nuo 2 iki 7 metų – po 15,2 Eur kiekvienam vaikui.
Be to, jeigu vaikai iš tokios šeimos mokosi bendrojo lavinimo arba iki mokyklinio ugdymo įstaigose, jiems būtų skiriamas nemokamas maitinimas mokykloje ir 57 Eur parama mokinio reikmenims įsigyti prasidedant naujiems mokslo metams.
Kaip informavo SADM, nemokamam maitinimui vienai dienai vienam mokiniui skiriama nuo 0,49 Eur iki 2,93 Eur. Jei per mėnesį susidaro 20 mokymosi dienų, tai ši suma vienam vaikui būtų nuo 9,8 Eur iki 58,6 Eur.
Padidinus MMA iki 380 Eur tokia įsivaizduojama šeima netenka šių išmokų ir kitos paramos, nes jos pajamos „į rankas“ būtų apie 670 Eur, o vienam šeimos nariui – apie 167,6 Eur. Taigi nors pajamos padidėja, tačiau išlaidos gali viršyti šį padidėjimą dar labiau.
DELFI atsiųstame komentare Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistai nurodė, kad parama teikiama „nepasiturintiems gyventojams“, kurie neturi darbo arba kurių darbo, socialinio draudimo ir kitos pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių, yra nepakankamos.
„Didėjant MMA, didėja ir turimos pajamos, tad žmogus turi daugiau galimybių apsirūpinti. MMA didėjimo viena iš priežasčių ir yra ta, kad žmonės galėtų gauti didesnes pajamas, ir nepasiliktų ilgam „paramos sistemoje“, prie kurios priprantama ir dedama mažai pastangų savarankiškam uždarbiui, kvalifikacijos kėlimui, mokymuisi ir pan.“, – komentavo ministerijos specialistai.
Pasak jų, ministerijos žiniomis, didinti VRP artimiausiu metu nėra planuojama.
Pinigų galėtų rasti savo kišenėje
Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros profesorius dr. Romas Lazutka įsitikinęs, kad dabartinė tvarka ydinga: dydžiai, nuo kurių priklauso mažiausias pajamas gaunančių gyventojų gerovė, priklauso nuo politikų valios.
„Taip, tai nėra gerai, nes visi tie dydžiai turėtų būti keičiami kartu, jie turėtų būti susieti. Ir MMA, ir pensijos, socialinės išmokos, ir valstybės remiamos pajamos, nuo kurių priklauso pašalpos ir kompensacijos už šildymą, biudžetinio sektoriaus atlyginimai.
Šių dydžių rinka tiesiogiai neveikia, kaip kad, pvz., bendrojo vidaus produkto arba vidutinio darbo užmokesčio privačiame sektoriuje. Jie priklauso nuo valstybės sprendimų ir jie turėtų būti tarpusavyje susieti“, – aiškino profesorius.
Jo teigimu, šie dydžiai turėtų būti ne tik susieti, bet ir automatiškai keičiami (indeksuojami) atsižvelgiant arba į kainų lygį arba į vidutinį šalies darbo užmokestį.
„Jei norime, kad iš MMA gyvenantys arba biudžeto finansuojamų įstaigų darbuotojų algos nuo privataus sektoriaus darbuotojų, tuomet dydžius reiktų susieti su vidutiniu darbo užmokesčiu. Jei norime, kad tos algos neatsiliktų nuo kainų, tuomet juos reikėtų susieti su infliacija“, – komentavo R. Lazutka.
Anot jo, įtvirtinus tokią tvarką įstatyme, nereikėtų specialių politinių sprendimų – būtų fiksuojama, kad pasikeitė kainos arba vidutinis darbo užmokestis ir atitinkamai būtų pakeisti kiti dydžiai. Esą taip nebūtų išbalansuojamos atskirų grupių pajamos.
„Dabar jie vieną dalyką padidina, tarkim, MMA, o kitų, pvz., pensijų nepadidina. jos atsilieka. Arba padidina pensijas, bet nepadidina MMA arba valstybės remiamų pajamų. Taip kurioms nors gyventojų grupėms padaroma geriau, kai kitų grupių padėtis santykinai atsilieka.
Taip vis gaudo ir gaudo tuos dydžius ir, matyt, gali girtis, kad nuo politikų valios priklauso žmonių gerovė, bet tai nėra gerai, išeina toks balaganas“, – aiškino mokslininkas.
Jis pritaria Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo dr. Raimondo Kuodžio nuomonei, kad tokią tvarką galima apibūdinti kaip „politinę korupciją“: mokesčių mokėtojų pinigais politikai siekia populiarinti save.
„Įstatyme nustačius, kaip turėtų būti keičiami dydžiai, jiems tai būtų išmušta iš rankų. O dabar vyriausybė savo sprendimus sugalvoja ir jai net nereikia eiti į Seimą – tam tikrą grupę pamalonina, jei ji garsiau šaukia ir visa visuomenė girdi daugiau ir politikai balsus renka tokiais būdais.
Jų pasakymai „vyriausybė rado galimybių“, „rado biudžete pinigų“… Tai jie savo kišenėje galėtų rasti ir kam nors duoti. Čia visų mokesčių mokėtojų pinigai. Kasmet sudaromas valstybės, „Sodros“ biudžetai, tvirtinant juos automatiškai pagal įstatymuose nustatytą tvarką turėtų didėti algos, pensijos, NPD – be jokių specialių sprendimų tik nebent nutiktų kas nors nenumatyto“, – įsitikinęs R. Lazutka.
Daugiau skaitykite čia.
