Šeštadienį visas Dainų slėnis ošė nuo liaudies dainas dainuojančių kelių tūkstančių choristų ir tautinių šokių šokėjų iš Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Marijampolės, Pasvalio, Pakruojo ir Ukmergės.
Kauno Dainų iš šokių šventė tradiciškai pradėta nuo Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės”. Repertuare skambėjo ir kitos visiems žinomos dainos: „Lietuviais esame mes gimę”, „Kur bėga Šešupė”, „Lietuva brangi”. Programoje dainuota ir gerai žinoma šiuolaikinės autorės Ramintos Naujanytės-Bjelle kurta daina – „Brolužis”.
Kartu su choristais pasirodė žinomi atlikėjai – Gytis Paškevičius ir Linas Adomaitis. Miestiečiai galėjo ne tik stebėti, bet ir dainuoti karaokė – ekranuose buvo pateikiami dainų tekstai.
Populiari šventė
Žiūrovų kaip ir kasmet šiose šventėse buvo gausu ne tik kėdėse, bet ir patogiai įsitaisiusių ant žolės, stoviniuojančių ar besivaišinančių cukraus vata bei karštais, saldžiais vafliais. Susirinkusiųjų veiduose švietė šypsenos ir atsipalaidavimas.
Renginio svečių automobilių eilė užsirietė nuo Dainų slėnio iki Breslaujos gatvės, tiesa, nemažai keliautojų rinkosi viešąjį transportą ar dviračius.
„Džiugu, kad dalyvauja daug jaunimo, jis nepamiršta savo šaknų, istorijos. Liaudies dainos gyvuos tol, kol jas dainuosime”, – sakė daugiau kaip 40 metų šokanti tautinio ansamblio „Ratilinis” narė Asta Olencevičienė iš Kauno. Moteris apgailestavo, kad buvo uždarytas tautinių šokių projektas „Kadagys”. „Ten buvo tokia atmosfera, kažkas nerealaus, pasaka…”
Pasak Kauno miesto savivaldybės Kultūros ir meno poskyriaus vedėjos Daivos Morkūnaitės – Šmitienės, šventė įvertinta kaip labai sėkminga.
Ji įsitikinusi: „Tokios šventės gyvuos ilgai, liaudies dainos – tiesiog mūsų kraujyje.”
Unikalios vizualizacijos
Kalbinti kauniečiai pastebėjo, kad šįmet Kauno Dainų šventė patrauklesnė akiai: scenoje po atviru dangumi buvo sukonstruoti milžiniški ekranai, kuriuose rodytos spalvotos vizualizacijos. Jas apie du mėnesius kūręs dailininkas Arvydas Strimaitis pasakojo, kad vizualiacijas ruošė tokias, kad dainų žodžiai būtų iliustruojami ne tiesmukais simboliais, o žymiai subtiliau.
„Pavyzdžiui, dainoje apie bijūną pačio bijūno vaizde net nebuvo, nes tai per daug tiesmuka. Dainų turinys daugiausiai buvo apie jausmus gamtai, žemei, žmogui Lietuvai, nuo šių žodžių sukeliamų vaizdinių stengtasi atsiriboti, bet visiškai to padaryti, visgi, nepavyko”, – sakė A. Strimaitis.
Jis pridūrė, kad buvo naudoti įvairūs vizualizacijų kūrimo metodai: filmuota medžiaga, kompiuterinė animacija arba paprasčiausi piešiniai ranka.
Slėnyje ramybę iki renginio pabaigos sergėjo aukure rusenanti amžinoji ugnis.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos Dainų ir šokių švenčių tradicija UNESCO yra pripažinta žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru.
