Kauno IX-asis fortas, bene žinomiausias šalyje. Jame jau daugiau nei pusę amžiaus veikia muziejus, kurį daugelis iš jūsų esate aplankę, tačiau ar žinote, kiek daug pokyčių teko ištverti šiai tvirtovės daliai, kuri vėliau virto sunkiųjų darbų kalėjimu?
IX-asis fortas – nauja pradžia.
1901 metais tuometinis Rusijos Imperijos karo ministras A. Kuropatkinas, kartu su profesoriumi Konstantinu Velička atvyko į Kauną, kur kartu priėmė sprendimą, dėl dar vieno forto atsiradimo miesto šiaurės vakaruose, Linkuvos aukštumose. Tai buvo antrojo fortų žiedo, kuris turėjo juosti miestą dar platesniu spinduliu pradžia.
IX-ojo forto projekte buvo išvengta naujovių, palikusių slogų įspūdį kariams bei karininkams praėjusiose tvirtovės dalyse – atsisakyta bandymo sutalpinti visas kareivines po žeme, elektros generatorius buvo perkeltas toliau nuo gyvenamųjų patalpų.
Galiausiai, po 13 metų nuo projekto pasirašymo, įtvirtinimai buvo užbaigti. Šis fortas buvo ženkliai mažesnis už savo pirmtakus – tai lėmė sprendimas atsisakyti stambaus kalibro artilerijos, bei tvirtovėje buvo galutinai atsisakyta molinių plytų. Visų pastatų konstrukcijos buvo gaminamos iš betono, kuris apšaudymo atveju turėjo atlaikyti didesnę apkrovą.
Pirmojo Pasaulinio karo metu IX-ajam fortui daug išbandymų neteko – didžioji dalis mūšių vyko ties pietine Kauno dalimi, tiesa, įtvirtinimams teko patirti kelis artilerijos šūvius, kurių padariniai yra išlikę iki šių dienų. Galiausiai, pasibaigus karui fortas, kaip ir visa Kauno tvirtovė atiteko Vokietijai.
Geri pastatai tušti nelieka
„Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas – įstaiga, taip sakant, yra milžiniška. Drąsiai galima pasakyti, kad kalėjime tilptų net kelios ministerijos. Tai nėra nuostabu, nes kalėjimo klientai prisistato iš visos mūsų krašto platybės.“ – Taip tarpukario spaudoje buvo apibūdinamas 1924 m. IX-ajame forte įsikūręs sunkiųjų darbų kalėjimas.
IX-ojo forto darbuotojas Vytautas Petrikėnas atkreipia dėmesį ir į kalėjimo metais atsiradusį grindinį. Jis, pasak restauratoriaus, į fortą atkeliavo iš Lenkijos respublikos tuo metu, kai tarp jos ir Lietuvos respublikos praktiškai vis dar vyravo karo stovis. Tai reiškia, jog grindys turėjo būti gabenamos į Lietuvą nelegaliais būdais.
Gal ir ne tokia baisi vieta?
Palyginti su šių laikų kalinimo įstaigoms, tuometinis fortas, kaip kalėjimas buvo visai draugiška vieta. Iš Viliampolės į fortą kalėti vedami už girtuokliavimą teisti kaliniai ne kartą sustodavo į krautuvėles šio to nusipirkti ar išlenkti taurelę. Tokios kelionės kasdien trukdavo apie 2 valandas, kol nuteistieji pagaliau būdavo pristatomi į devintąjį fortą.
„Kaliniai net ne visuomet noriai apleidžia šį „pensijonatą“ atlikę savo bausmę. Mat, bausmės atlikimo terminas kai kam pasibaigia vėlyvą vakarą, o čia dar kaip tyčia sniegas velnioniškai pusto. Nesinori tuomet šešis kilometrus iki Kauno vienam pėsčiomis traukti. Bet nieko nepadarysi – bausmė atlikta ir negalima žmogaus už grotų laikyti, Toks jau mat, įstatymas.
Būna ir tokių scenų, kad beveik jėga tenka paleisti žmogų laisvėn. Nenori ir gana pilietis tos laisvės. Esą jam ir čia skaniai pavalgyti duoda ir kompanija nuolatos gyva, o laisvėje laukia valkatos gyvenimas.“ – taip apie gyvenimą IX-ajame forte rašė tarpukario spauda.
Kalinių čia netrūko – už sunkius nusikaltimus čia pakliūdavo žudikai ar vagys, nemažai buvo atvežama ir politinių kalinių, tuometinių komunistų, o kartais kelias paras čia praleisti tekdavo ir vietiniams nusižengėliams, negalintiems išsimokėti piniginių baudų. Nuošali, toli nuo miesto esanti aptverta forto teritorija puikiai tiko kalėjimui – čia nesigirdėjo politinių kalinių dainuojamų komunistinių dainų, taip pat atbaidydavo ir kalinius nuo pabėgimų. Tiesa, pasitaikydavo visko.
„Pabėgo plėšikai recidyvistai žmogžudžiai!“
Dvidešimties kalinių grupė, 1930 metų rugsėjį išvykusi dirbti sunkiųjų darbų už kalėjimo teritorijos taip ir negrįžo: Tai buvo vienas iš nedaugelio kalinių pabėgimų, įvykdytų šiame forte. Kaliniai užpuolę 2 prižiūrėtojus atėmė iš jų ginklus ir sumušė iki sąmonės netekimo, o po to, bėglių vadas Stukas davė komandą visiems bėgti.
„Ir visa 20 kalinių išsisklaidė į šalis. Bet toli kiti nebėgo. Tik 7 kaliniai buvo nutarę laisve pasinaudoti ligi maksimumo. Kol tie 7 nubėgo, 13 kalinių sugrįžo į darbo vietą“ – rašoma to meto Lietuvos žinių straipsnyje apie šį pabėgimą.
Likusi IX-ojo forto istorija bus pateikiama antroje straipsnio dalyje.
