Daugelis yra vaikščioję jachtų apsuptyje ties Kauno mariomis, tačiau retas žino, nuo ko viskas prasidėjo. Dar praėjusiame amžiuje pastatytą jachtklubą lydi negirdėti ir įdomūs pasakojimai. Keisčiausia tai, jog Kauno „Žalgirio“ jachtklubas visą laiką buvo lydimas paskutinės minutės sėkmės.
Viktoras Badganovas – žmogus, kuriam reikia padėkoti už Kaune stovintį jachtklubą. Tai žmogus, kuris užsikrėtė pats ir užkrėtė kitus buriavimu ir didelio noro vedinas, pramynė ilgiausius kelius tam, kad Kaune būtų įkurtas pirmasis jachtklubas visoje Tarybų sąjungoje.
Sportas lydėjo nuo vaikystės
Dabar jau 81-erius metus skaičiuojantis V. Badganovas pasakojo, jog sportas lydėjo visą gyvenimą. Jo tėvelis buvo futbolininkas, tad ir jo vaikystė praleista stadione. Deja, tėvelis ilgai negyveno ir mirė sulaukęs 30 metų, tačiau V. Bagdanovas nesustojo ir toliau intensyviai sportavo. Išmėgino tinklinį, lengvąją atletiką, kol galiausiai vieną dieną visai netikėtai už akių užkliuvo buriavimo kursų skelbimas.
Su draugais perskaitė ir sugalvojo pabandyti ir vandens sportą. Kaune mokėsi, išklausė teorinius kursus, tačiau praktikos atlikti nebuvo kur, tad susikrovė mantą ir iškeliavo į Trakus, kur pirmą kartą galėjo prisiliesti prie jachtos. Be V. Bagdanovo, buriavimo aistrą pagavo dar keturi draugai, todėl penki neišskiriami klasiokai nusprendė, jog reikia tokios pramogos ir Kaune.
1950-ais metais draugų kompanija įkuria „Žalgirio“ buriuotojų draugiją, o po kelerių metų pradeda plaukioti Nevėžyje, ties Raudondvariu. Tiesa, čia buriuotojams buvo ankšta, mat plaukioti galėjo tik iki tilto, nes toliau praplaukti neleido per didelės burės. Entuziastai galėjo mėgautis vos trijų kilometrų trasa. O pramokusi plaukti, kompanija surinko apie 50 mokinių, kurie noriai mokėsi buriuoti. Taip pradėjo plėstis buriuotojų gretos.
Pirmosios jachtklubo mintys
Burių ir vėjo mėgėjai Nemune plaukioti negalėjo, nes jis buvo labai seklus. Tačiau pradėjus sklisti kalboms, jog norima statyti hidroelektrinę, V. Bagdanovas sukluso – juk tai puiki galimybė išplaukti į platesnius vandenis, o kartu ir turėti savo uostą jachtoms.
Būdami studentai, buriavimo entuziastai pradėjo judinti įvairias sporto organizacijas dėl to, jog Kaunui reikalingas jachtklubas. Jaunuoliai susirado generolo dukrą – architektę, kuri suprojektavo, kaip galėtų atrodyti pats jachtklubas. Viską reikėjo daryti labai greitai, nes projektas turėjo būti įgyvendintas iki tol, kol bus užtvenktas Nemunas. Kitu atveju, kai jau vanduo būtų išsiliejęs, būtų gerokai brangiau kainavę įrengti tokį objektą.
Netikėtas susitikimas su vadovais
V. Bagdanovas bandė minti kelius per įvairias institucijas tam, kad patvirtintų brėžinius ir partija skirtų pinigų. Tačiau jauno žmogaus niekas nenorėjo klausytis. Teko belstis į partijos komiteto duris ir keliauti pas partijos sekretorių.
Jachtklubo įkūrėjas pasakojo, jog pradėjo rodyti planus, tačiau neatrodė, kad gali pasisekti. Kol pro duris neįžengė pats Komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus bei pirmasis Tarybų sąjungos sekretorius Justas Paleckis.
„Smegenys pradėjo veikti, kad dabar bus „šakės“, tačiau buvo visai kitaip. A. Sniečkus išbarė partijos sekretorių, kad tokį projektą daro ne partija, o studentai ir padėkojo mums už entuziazmą. Iš to susijaudinimo net kojos nelaikė, tai bendražygiai pasodino“, – prisiminė V. Bagdanovas.
Po laukimo – didžiausia skirta pinigų suma
Po tokio netikėto pokalbio su aukščiausiais vadovais, stojo mėnesį trukusi tyla. Buriuotojai laukė, tik niekas atsakymo negalėjo duoti. Galiausiai vieną dieną juos, beplaukiojančius Nevėžyje, surado valdžios atstovai, kurie patikino, jog reikia visą projektą pristatyti ministerijoje.
Sudarę naujus eskizus, V. Bagdanovas su draugais ir architekte išvyko į Vilnių. Pats jachtklubo įkūrėjas juokauja, jog architektė buvo labai graži, tad komisija daugiau į ją žiūrėjo, nei į brėžinius. Visų nuostabai, projektas buvo patvirtintas ir iš profsąjungos lėšų buvo skirta 5 mln. rublių. Tuo metu tai buvo didžiausia suma, kokią tik galėjo skirti.
„Tuomet tapau pirmuoju milijonieriumi, kuris dėl savo troškimo apiplėšė valstybę“, – juokavo V. Bagdanovas.
Pinigai yra, tačiau nėra kam statyti
1957-ais metais buvo nutarta netoli Pažaislio skirti 10 hektarų ploto naujojo jachtklubo statyboms. Studentams tokia žinia prilygo didelei šventei. Atrodė, kad viskas puikiai sekasi: pinigai, yra, vieta taip pat jau skirta, tačiau iškilo kita problema – nebuvo kam statyti.
Tuo laikotarpiu Kaune kūrėsi labai daug pramonės įmonių, todėl laisvų projektuotojų ir statybininkų nebuvo. Visi buvo užsivertę savais darbais, todėl naujo projekto apsiimti nenorėjo.
„Visi projektavimo rūmai turėjo darbo ir niekas su mumis nenorėjo terliotis. Galiausiai per pažįstamus surinkome statybininkus ir projektuotojus, kurie dirbo po darbo. Buvo tik viena sąlyga – buriuotojai turėjo padėti, nes niekas neturėjo patirties statant tokį objektą, o buriuotojai jau žinojo, kaip tai atrodo svetur“, – prisiminė jachtklubo įkūrėjas.
Kai jau buvo pastatyti liepteliai, įrengtas molas, per kurį turėjo įplaukti laivai, kažkas paskleidė antį, kad šioje vietoje vandens nebus. Atvyko didelė delegacija, viską įvertino, dar kartą apskaičiavo ir patikino, kad studentų projektas yra teisingas ir pastačius Kauno hidroelektrinę, šią vietą vanduo tikrai pasieks.
Vienas etapas – apgaulės būdu
Skirtų valstybės pinigų užteko tik dviem iš trijų etapų. Pritrūko pinigų pagrindiniam jachtklubo korpusui. Tuomet jau buvo įrengta krantinė, molas, bet nebuvo, kur laikyti laivus.
Viktoras Bagdanovas pasakoja, kad visokiais būdais prašė skirti pinigų korpuso įrengimui, tačiau visi tikino, kad tam pinigų nėra. Tuomet apsukrus vyras sužinojo, kad Trakuose nori statyti irklavimo bazė, tad Viktoras prisipažįsta, kad Maskvoje teko papirkti žmones tam, jog vietoj tos bazės Trakuose, iškiltų jachtklubo korpusas Kaune.
Šiek tiek vėliau V. Bagdanovas pasiūlė Kaune surengti Tarybų sąjungos čempionatą.Sporto departamentui palaiminus, greit atsirado pinigų užbaigti nebaigtus darbus. Dėl tokių svarbių varžybų buvo ir kelias iki jachtklubo sutvarkytas, ir elektra atvesta.
Apėmė euforijos jausmas
Pastačius Kauno hidroelektrinę, pamažu ėmė kilti Nemuno vanduo. Tam, kad pasiektų reikiamą lygį, jis kilo apie pusantrų metų. V. Bagdanovas pasakoja, jog 1960-ais metais Nemunas jau buvo pakilęs apie 20 metrų. Entuziastas prisimena tą jausmą, kai pirmą kartą pamatė jachtklubą su vandeniu. Tuomet negalėjo sulaikyti laimės ašarų.
„Apėmė tokia euforija. Žiūri ir negali patikėti, kad pats prie to prisidėjai. Visi stovėjom ir apsiašarojom“, – džiugią akimirką prisiminė V. Bagdanovas.
Dabar, 81-erių sulaukęs Viktoras Bagdanovas viską prisimena su dideliu džiaugsmu. Vyras tikina, kad ir dabar nevengia kartais sudalyvauti veteranų regatoje, nes buriavimas jį tiesiog užvaldė ir nuo to pabėgti yra neįmanoma.
Bus tęsinys.
