„Sunku būtų paneigti, kad mokytojų protestai dėl atlyginimų yra pagrįsti. Sunku paneigti ir valdžios poziciją, kad reikalinga sisteminė mokytojų darbo apskaitos pertvarka. Tačiau neturime pamiršti, kad mokyklos misija yra laimingos, kūrybingos ir socialios vaiko asmenybės auginimas. Ir turbūt niekas nesiginčys, kad ši švietimo misija yra nukreipta į kiekvieną vaiką neatskiriant nė vieno“, – teigia VDU Socialinių mokslų fakulteto profesorius ir Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių komiteto narys Jonas Ruškus.
Pasak J. Ruškaus, nors Lietuvoje jau du dešimtmečius nebėra segreguoto ugdymo, kai visi negalią turintys vaikai mokėsi atskirai nuo kitų, tam tikrų atskyrimo pėdsakų ugdymo sistemoje ir švietimo politikoje vis dar galima rasti ir tai nėra gerai.
„Specialiųjų poreikių terminas iš esmės išlaiko segregacinę dvasią vien dėl vaikų ir jų poreikių, pedagogų, taip pat klasių bei mokyklų žymėjimo „spec.“, kas tik numano kitoniškumą, neigiamą išskirtinumą“, – teigė profesorius. Taip pat jis atkreipia dėmesį, jog terminas „specialieji poreikiai“ nereiškia, jog vaikas yra neįgalus: nemažai vaikų su specialiaisiais poreikiais turi nedidelių mokymosi sunkumų ar kalbos sutrikimų.
Nors per dvidešimt metų ir pasiekta, kad ugdymo turinys būtų pritaikytas individualiai pagal kiekvieno mokinio poreikius ir formaliai visos mokyklos yra integruotos (t.y. jose mokosi specialiųjų poreikių turintys vaikai), didžioji dalis negalias turinčių vaikų vis dar tebesimoko atskirti nuo bendraamžių.
„Statistika rodo, kad Lietuvoje maždaug kas dešimtas moksleivis bendrojo lavinimo mokykloje turi specialiųjų poreikių, o iš viso jų turi per 30 tūkstančių moksleivių. Didžioji dalis negalias turinčių vaikų vis dar tebesimoko atskirti nuo bendraamžių: daugiau nei 3 tūkstančiai vaikų mokosi 48-iose specialiosiose mokyklose, o per 360-čiai yra skirtas mokymas namuose“, – vardino J. Ruškus.
Vis dėlto didžiausią problemą profesorius įžvelgia visuomenės neigiamos nuostatos į negalią turinčių vaikų mokymąsi drauge su visais kitais. „Lietuvoje vis dar teisėtai galima nepriimti negalią turinčių vaikų į bendrojo lavinimo mokyklas vien dėl to, kad pedagogai, mokyklų vadovai ir negalios neturinčių vaikų tėvai yra klaidingai įsitikinę, jog neįgalus vaikas klasėje būtinai trukdys kitų vaikų mokymosi procesui. Preteksto, kad mokykla vis dar nepasiruošusi priimti neįgalų vaiką, užtenka, kad neįgaliam vaikui būtų neleista mokytis drauge su bendraamžiais“, – pasakojo JT Neįgaliųjų teisių komiteto narys.
Pasak J. Ruškaus, tai – negalią turinčių vaikų diskriminacija, uždrausta Lygių galimybių įstatymu, ir socialinio jautrumo neturėjimas. „Lietuvoje yra socialiai jautrių mokyklų, mokytojų ir moksleivių tėvų, kurie neatstums negalią turinčio vaiko, kurie padarys viską, kad negalią turintis vaikas mokytųsi drauge su bendraamžiais. Tačiau tokios mokyklos, kurioms artimo meilė yra prioritetas, yra labiau išimtis nei taisyklė“, – mano jis.
Pasak profesoriaus, tokių šviesulių švietimo sistemoje yra mažai dėl mokyklų reitingavimo sistemos, kuri teigia, jog mokyklų kokybę parodo brandos egzaminų rezultatai. Tokiu būdu mokyklų reitingai kuriami pagal atskirų vaikų pasiekimus, o ne pagal darnų individualizuotą mokymą klasėje.
„Lietuvoje nei mokyklų, nei švietimo politikos lygmeniu vis dar nėra žinomas ir nėra niekaip aktualizuotas pasaulinės švietimo ir kultūros organizacijos UNESCO oficialus kvietimas siekti visa apimančio ir lygiateisiško ugdymo bei mokymosi visą gyvenimą visiems žmonėms, neišskiriant nė vieno. Atitinkamą švietimo tikslą 2015 m. patvirtino ir Jungtinės Tautos“, – pasakojo J. Ruškus.
Tai – universali programa, kviečianti galutinai atsisakyti vaikų atskirties švietime ir įteisinti kokybišką, t.y. individualizuotą, mokymą. Profesoriaus nuomone, tik tuomet pilnai atsiskleis visavertis mokytojo vaidmuo: mokytojas taptų ne tik žinių perteikėju, bet ir socialinio jautrumo įgyvendinimo pavyzdžiu.
O tokiam mokytojui, pagal Jungtines Tautas ir UNESCO, privalo būti suteikiama visokeriopa parama, įskaitant ir metodinį palaikymą, ir atitinkamą atlyginimą.
