Tuoj sueis metai, kai dauguma mūsų, neskaičiuojant vasaros, sėdime užsidarę namuose. Visi pavargę, įsitempę, jautrūs. Ir papildoma magnio ar kitų nervų sistemą stiprinančių preparatų dozė nelabai bepadeda. Yapač pavargę mūsų mokytojai. Juk visi žinome, net ir tie, kas neturi mokyklinio amžiaus vaikų, kad nuotolinis mokymas – iššūkis ne iš lengvųjų ne tik vaikams ir tėvams.
Sutikit, panašiai jaučiasi dauguma piliečių, o kai tokia būsena, tai ir į išorės dirgiklius dažnai reaguojama neadekvačiai. O jei dar tema susijusi su brangiausiu turtu, kuriuo bene vieninteliu dabar ir kliaujamės – sveikata, tai reakcijos dar aštresnės. Todėl tarp Lietuvos mokytojų, o ir vyresnio amžiaus žmonių kilusią baimę dėl „AstraZeneca“ vakcinos, visų pirma, vertinčiau kaip jautrumą, o ne tamsumą, kuriuo jie yra „ženklinami“. Ir kaip adekvataus, užtikrinto, ramaus pokalbio trūkumą. Be pašaipos, ironijos, kartkartėm praslystančios vakcinų tema pasisakančios sveikatos apsaugos viceministrės Živilės Simonaitytės kalbėjimo manieroje. Norėtųsi viešojo kalbėjimo be etikečių klijavimo, be siuntinėjimo „patiems pasiieškoti informacijos internetuose“, kaip siūlyta pedagogams, nes dalis ją ir surado, tik ne ten ir ne tai, ką siūlė pripažinti, bet ne itin bent mokytojams žinomi ir „savi“ ekspertai iš oficialių ekranų.
Nerašysiu šiandien apie senjorus, mažai turiu žinių, kaip sekasi jų vakcinacija „AstraZeneca“ vakcina, tačiau net neabejoju, kad visi 30 tūkstančių ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo švietimo įstaigų darbuotojų, anksčiau laiko įtrauktų į vakcinacijos prioritetinę grupę, ne tik į skirtingus ekranus žiūrėjo, bet net ir tuose pačiose tekstuose skirtingus argumentus perskaitė. Informacinių technologijų amžiuje ir tokiame informacijos pertekliuje pasaulyje neįvyko dar nė viena pandemija. Ar tam pasiruošta? Manau, kad ne daugiau nei COVID-19, nuo kurio ginamės fizine izoliacija, kuri tik dar labiau paspartino skaitmenizaciją. Ir visuomenės segmentaciją. Pasakyk, ką vartoji – pasakysiu, kas esi. Ir tai ne apie narkotikus. O apie informacijos poveikį mūsų elgsenai, mąstysenai, gyvenimo būdui.
Esi toks, kokius šaltinius skaitai. Esi tas, kuriame socialiniame burbule gyveni. Nes algoritmai veikia taip, kad nė nepajunti, kai aplink susiburia vien tavo bendraminčiai, tau kelia į viršų tuos postus, kuriuos „laikini“, neberodo tų, po kuriais nieko nekomentuoji, bei siūlo vis panašesnę informaciją, kurią skaitei prieš tai. Jei prieš vakcinas – tai antivakserišką, jei už jas – tai kitos pusės agitaciją. Esu žurnalistė, dirbu su įvairia informacija, žinau, kaip tai veikia. Todėl specialiai stengiuosi išlaikyti informacijos įvairovę, nes bijau tapti šališka. O ir negaliu to sau leisti. Nors turėti, susidaryti nuomonę kaip asmuo – galiu. Ir ją reikšti, taip pat. Bet atsakingai, jei tai vis dar įmanoma.
Ir mokytojai turi tokią teisę. Todėl šiandien noriu užstoti juos. Sunkiai dirbančius, persitempusius, išdirgintus, neinformuotus.
Jau po kilusio ažiotažo, kurį iš dalies sukėlė ir mūsų drauge su kolegėmis Daiva Bartkiene ir Jurgita Nagliene parengtas ir praeitą savaitę publikuotas tyrimas apie mokytojų atsisakymą skiepytis „AstraZeneca“ vakcina, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija drauge su Sveikatos apsaugos ministerija organizavo nuotolinį susitikimą su mokytojais, kurio metu prof. Vytautas Usonis atsakė į mokytojams kilusius klausimus. Tai, kaip džiaugėsi klausimų gausa ministerijų atstovai ir renginio vedėjas, sakęs, kad atsakinėti į juos galima būtų iki ryto, rodo, kad vis dar turime šioje srityje informacijos vakuumą. Ir vien virtualus „vaikščiojimas“ į LRT studijas čia nepadės. Informacijos pertekliaus amžiuje visų pirma reikėtų bent pabandyti suprasti, į kurį ekraną žiūri mokytojas, kurį norime pasiekti. Laikas, kai buvo vienintelė „teisinga“ tribūna, seniai praeityje, tačiau vien naujųjų medijų išmanymo čia nepakaks. Reikia norėti kalbėtis su tais, kurie tau nepritaria, kurie tavęs nesiklauso ir negirdi, nes šios visuomenės dalies ignoravimas tik dar labiau didins atskirtį. Ir tai panašu, šios Vyriausybės patarėjams vis dar išlieka komunikacijos „juodąja skyle“.
Atsigręžusi į viešąją erdvę, išdrįsiu pasakyti, kad „tamsuolių“ etiketės kabinimas mūsų mokytojams yra ne tik kad neteisingas. Tai yra PATYČIOS. Ir ypač iš mažesnių miestų ir miestelių mokytojų, kuriems stereotipiškai prisegta dar ir „provincialų“ etiketė, kurie neva neapsišvietę. „Šviesuolių“ (perkeltine prasme), mano galva, netrūksta nei mieste, nei kaime. Skaitmeninis pasaulis naikina geografines sienas, o mes vis dar mąstome kaip praeitame amžiuje – teritoriškai.
Vienos privačios Kauno įstaigos vadovas, paklaustas apie jo mokyklos mokytojų savijautą po vakcinacijos, man sakė: „…kadangi tau įleidžia viruso, tai visiems požymiai panašūs į COVID-19“. Akivaizdu, kad antro pagal dydį Lietuvos miesto mokyklos, kurioje mėnesio mokestis vienam vaikui – daugiau nei 500 eurų, vadovas, „nevartojo“ šaltinių, kuriuose aiškinama, kas yra rekombinantinės vakcinos ir kuo jos skiriasi nuo pilno patogeno, paprastai tariant, paskaitė tik pirmą skyrių – apie vakcinų atsiradimą ir skiepus nuo tymų.
Tad klausimas apie žmonių švietimą yra ne geografinis, o medijų raštingumo.
Esu tikra, kad daugiau šaltinių apie „AstraZeneca“ neskaitė ir 2 tūkstančiai pirmąją vakcinacijos savaitę Kaune registruotų, bet dėl nežinomų priežasčių skiepytis neatėjusių švietimo įstaigų darbuotojų. Arba skaitė, bet ne tai, ką reikėjo. Neišsiaiškino, kad žmogaus kūno reakcija į skiepą yra normalus imuninis atsakas, kuris rodo, jog imunitetas reaguoja, t.y. formuojasi. Ir kad tai nereiškia, jog susirgai COVID-19, o bloga savijauta greitai baigsis – per parą, dvi. Šito neperskaitė, užtat pamatė žaibiškai išplitusios vienos mokytojos stipriai dūrio vietoje paraudusio peties nuotrauką, kurią mokytoja įdėjo su džiugiu prierašu, kad pasiskiepijo. Tas jos prierašas seniausiai pasimetė, kai 40 tūkstančius kartų nuotrauka su grėsmingais perspėjimais pasidalino įvairiausi kanalai – dauguma jų akivaizdžiai propagandiniai.
Gaila, kad mokytojams vis dar niekas atvirai nepasakė nei prieš, nei po vakcinacijos ir apie tai, jog „pirmieji patvirtinti pranešimai apie masinę Kremliaus dezinformacijos kampaniją būtent prieš „AstraZeneca“ vakciną įvairiose Vakarų šalyse pasirodė dar praėjusių metų rugsėjį, kai buvo dar tolokai iki visų bandymų baigimo ir vakcinos oficialaus patvirtinimo“ (tik feisbuke apie tai parašė Marius Laurinavičius). Niekas iš anksto neperspėjo ir apie tai, kad visas propagandinis arsenalas puls visu smarkumu, ir tam reikia ruoštis.
Tiesiog po gana sėkmingos medikų, kurie normaliai žiūri į skausmą, ir senelių namų gyventojų, kuriems ir taip visą laiką kažką skauda, bet jie to „nepostina“ savo socialiniuose profiliuose, vakcinacijos užsnūdom ir pamiršom, kad mokytojai yra socialiai aktyvūs, o dalis jų – dar ir stipriai angažuoti. Prieš skiepus. Prieš Stambulo konvenciją. Prieš Sorošą. Prieš 5G. Dažnai net sunku suprasti, kas tarp visų šių naratyvų yra bendro.
Melagienų temomis dažnai pasisakantis tinklaraštininkas Ričardas Savukynas sako, kad socialiai pažeidžiami, nesijaučiantys saugiai žmonės yra labiau linkę įtikėti sąmokslo teorijomis, nepasitikėti valstybės institucijomis, statistika, ekspertų nuomone. Ir tai rimtas ženklas, kuriantiems Gerovės valstybę. Netaps ji jokios gerovės, jei joje nebus priimtas ir suprastas kiekvienas.
Todėl kviečiu ir savo kolegas – nustokime klijuoti vieni kitiems etiketes, kalbėkimės, švieskimės, mokykimės ir pasitikėkime visų mūsų mokytojais. Situacijai atslūgus, viskas pasirodys gal gerokai šviesiau. O jei nepasirodys ir vis bus nenorinčių skiepytis daugiausiai dezinformacijos sulaukusia „AstraZeneca“ – sudarykite „gyvąją“ eilę, kaip pasielgė Izraelis. Šiandien į vieną nenorinčio skiepytis asmens vietą laisvai atsiras 100 norinčių pasiskiepyti gerokai anksčiau, nei ateis jo eilė. Bent jau Lietuvos žurnalistai, neabejoju, į tokią eilę sustotų akimirksniu. Netikit? Kviečiu eksperimentui!
