Vėl ir vėl sugrįžtame į tas Lietuvos pamiškes, klonius ir kalnelius, kurie amžiams priglaudė mūsų didvyrių, kritusių už Tėvynę, kūnus. Tačiau jie amžinai gyvi žmonių atmintyje, nepamirštas jų pasiaukojimas kovoje už Laisvę.
Ankstyvą šeštadienio rytą, prausiami gaivaus rudeninio lietaus, mes, „Baltai Juoda” savanoriai, pajudėjome Ukmergės link. Kelionės tikslas – aplankyti žuvusio partizano – Antano Blauzdžio – Konkurento, mūsų draugo – partizano Jono Kadžionio – Bėdos bendražygio kapą. Nuvykome į Bebriūnus ir kartu su juo pradėjome kelionę.
Pakeliui aplankėme jo mylimos žmonos – Malvinos Kadžionienės – Sesutės kapą, uždegėme žvakutes. Ant jos kapo pastatėme paties laisvės kovotojo daugelį metų dar tremtyje su didele meile pagamintą kryžių. Negalėjome atsistebėti šio žmogaus energija ir noru bendrauti! Kiekvieną apsilankymą prie kapo visada lydi jo širdyje gimusios eilės. Štai ištrauka iš jo eilėraščio „Aukos kelias”:
Kas išmatuos aukos didybę,
Sudėtą Laisvėn Lietuvos.
Gal tik prisiekę amžinybe
Suprasim vertę šios kovos.
Aplankę kapus, nuvykome į Vėžio mišką, kuriame 1949 m. vasarą sovietinių karių garnizono apsuptyje sprendėsi Butageidžio partizanų būrio gyvybės ir mirties klausimas. Įamžinome šių kruvinų įvykių vietą pastatydami medinį kryžių, skirtą apsuptyje žuvusiam partizanui Juozui Šilaikai-Švedriui.
Klampiais takeliais bridome A. Blauzdžio – Konkurento žūties vietos link. Mus šiltai pasitiko partizaninių kovų liudininkai – partizanų rėmėjai Bronelė ir Juozas Chmieliauskai, kurie pasakojo, kiek daug teko patirti okupacijos metais.
Tautiškumo ugdymo vadovas Vytautas Jurkus kalbėjo apie šią šeimą: „Dabar mums sunku patikėti, tačiau dar visai neseniai čia stovėjo namas, kuriame gyveno visa ponios Bronės šeima. Sunkiu Lietuvai laiku, kai Lietuva buvo okupuota, kai reikėjo ginti Tėvynės laisvę, šie žmonės, nepaisydami pavojų, dalyvavo kovoje – jie slėpė kovotojus.”
Parengė Daiva Klikūnaitė
