Vasaros sezonui prasidėjus, aš žiūriu, kaip Lietuvos miestai gyvena vasarą. Kalbama, kad geriausiai po patikrinimų pasirodę miestai kitais metais gaus pinigų iš nacionalinio biudžeto gatvių remontui ir gerbūvio projektams. Tiesa, blogai pasirodę miestai taip pat kitais metais gaus pinigų iš nacionalinio biudžeto.
Šią savaitę atėjo eilė Kaunui, kuris garsėja, kaip mano gimtasis miestas, tačiau visai negarsėja, kaip kurortinis ir poilsinis. Į Kauną niekas nevažiuoja pailsėti. Ar be reikalo? Pažiūrėsim.
Laisvės Alėjoje randu du dalykus: be galo daug statybų ir tvorų, ir taip pat prie fontano pažįstamą fotografą Vincą Alesių, žinomą tuo, kad tyko gatvėse žmonių, garsių ir nežinomų, ir fotografuoja juos. Klausiu Vinco, ar jam taip pat atrodo, kad kauniečiai dar vasarai nepasirengę? Jis linkteli. Žmonės apsivilkę kaip žiemos pabaigoje.
Kur šortai, kur marškiniai trumpomis rankovėmis? Ar gal per daug kaimietiško supratimo, kad šortais apsimovę vaikšto tik gėjai, menininkai ir pajūrio lankytojai? Kur moterų trumpi sijonai, ar čia gedulas koks? Kauniečių niekada neįmanoma suprasti, jie keisti.
Statybos ir tvoros yra Laisvės Alėjos tvarkymo ženklai. Nerūkančiųjų gatvę, sako, dabar tvarkys kelerius metus, iš pagrindų, ir tada tikriausiai galės atidaryti vėl daug naujų batų parduotuvių, kaip kažkada jau padarė. Arba gal tada jau prekiaus kokiais naujais dalykais. Gal tai bus šortų ir trumpų sijonų parduotuvės, kurių Kaunui labai reikia.
Kaunas ne tik mano gimtasis miestas. Čia aš studijavau atkurtame Vytauto Didžiojo Universitete (ar daug išmokau, nuomonės skiriasi, tačiau manau, kad mane mokė tik gerų dalykų ir pirmieji talento pumpurai sužibėjo būtent čia). Netikėtai suprantu, kad „Tulpės“ baro ir kavinės nebeliko, vietą mena tik paminklinės plytos grindinyje, kaip antkapiniai akmenys.
Sunkiais pereinamosios ekonomikos laikais mes „Tulpėje“ pirkdavom iš durininko cigaretes „Kosmosas“. Cigarečių kaina buvo 70 kapeikų, mes mokėdavom rublį. Stipendija būdavo 30 rublių, tai kaip tik cigaretėms ir užtekdavo. Gerai, kad pinigų iš visur kitur prasimanydavom (buvome sukti kaip velniai), tai vargo nematėm.
Kaunas atrodo visiškai apsnūdęs nuo vasaros ir karščio. Turistų beveik nėra (jų taip ir nepavyksta sudominti ar įtikinamai papasakoti, kas Kaune gero – ką padarysi, kai net lietuvių neišeina įkalbinti) Antradienį, dienos viduryje, žmonės sėdinėja gatvės kavinėse be jokių laimės požymių veide. Didžiosios duobės gatvėse aptvarkytos, tačiau miestas vis dar pilnas baisių medinių lūšnų, kurios rėkia „provincija“.
Ir vis dėl to Kaunas palieka mielą ir gerą įspūdį. Vairuotojai kantrūs ir draugiški. Vietų pasistatyti automobiliui daug. Niekas niekur neskuba, nes ne sostinė ir niekada nebus. Kaune galima visą dieną vaikščioti, dairytis ir pamiršti bėdas, ir galbūt net rasti šiokią tokią sielos ramybę.
Kaip praleisti dieną Kaune
Kaip kiekvienas katalikas privalo nuvykti į Romą, taip kiekvienas lietuvis privalo praleisti bent jau vieną dieną Kaune, nes čia yra pati tikriausia mūsų šalies esencija. Jei nemyli Kauno ir šaipaisi iš kauniečių, niekada nebūsi geras žmogus.
Kristaus prisikėlimo bažnyčia
Pastatyta tarpukariu ir surinkusi daug suaukotų pinigų, visus nelaisvės metus badė akis okupantams, kurie buvo ten įrengę radijo gamyklą ir už tai degs pragare. Kai kurie, tikiuosi, jau dega.
Bažnyčioje galima pasidžiaugti ne tik asketišku ir šaltu, XX amžiaus pirmosios pusės architektūrinę mintį parodančiu interjeru (atrodo, kad tų visų dešimtmečių niekada nebuvo, kad laikas sustojęs) – galima pakilti ant stogo ir matyti didžiąją dalį Kauno. Iš čia pamatysite, koks Kaunas nušiuręs ir kartu jaukus.
Lankytojams atidaryta kasdien, nuo 11:30 iki 18:30 (savaitgaliais nuo 11:00), bilietas nuo €2,30.
Žaliakalnio funikulierius
Kaune du funikulieriai, vienas aukščiau keliantis (Aleksoto), o kitas, jaukesnis ir aplipęs namais ir medžiais, Žaliakalnio. Kaunas bus gyvas, kol bus gyvas funikulierius, kuris čia jau nuo 1931 metų. Aš nežmoniškai pavydžiu tiems žmonėms, kurie gyvena namuose su vaizdu į šį technikos stebuklą, keliaujantį aukštyn žemyn. Aš manau, kad tie žmonės, savo ruožtu, pavydi man, kad galiu važinėti po įvairias vietas ir rašyti apie funikulierius.
Akropolis
Skirtingai nuo prekybos centro Vilniuje, Šeškinės šabakštynuose prie stadiono griuvėsių, Kauno „Akropolis“ yra įkeptas arti miesto centro, kur kažkada buvo sovietinės kareivinės ir kitokie miestui nereikalingi dalykai. Skirtingai nuo Vilniaus parduotuvių komplekso, čia daug dienos šviesos ir senosios architektūros gabaliukai palikti viduje.
Apie tuos kvartalus karingieji paveldo mylėtojai prisiminė, kai pradėjo statyti parduotuves (tiems žmonėms viskas, kas susiję su pinigais, yra blogis), puolė į isterijos sukeltą komą ir daugelis ligi šiol joje yra. Su Kauno Akropoliu kovojo su tokiu pat užsidegimu, kaip seniausios daugiabučio gyventojos kovoja su numatomu stogo remontu („ant mūsų nelyja, kodėl mes turime mokėti“). Tai, kad tarp jų (tų paveldo kovotojų, ne tarp laiptinių gyventojų) yra kai kurie mano buvę bendramoksliai, man yra didelė gėda. Kartais, kai meldžiuosi, prašau Dievo pagailėti jų ir nušviesti jų protą, bet kol kas Dievas nieko ta linkme nepadarė.
Senamiestis ir Rotušės aikštė
Kauno Senamiestis nėra išskirtinis ir atrodo gana sintetinis ir dirbtinis, gal todėl, kad, skirtingai nuo Vilniaus, čia nėra įpročio įkurti biurus ir dirbti. Kauno Senamiestyje beveik nieko nevyksta, jis skirtas turistams ir tiems, kas savaitgaliais eina į barus – turistų mažai, o savaitgaliai būna tik savaitgaliais (perskaitykite pastarąjį pastebėjimą dar vieną kartą, kad suprastumėte jo gylį).
Priėjus prie Rotušės aikštės, dešinėje pusėje bus Kauno katedra, kur aš kažkada buvau pakrikštytas. Nežinau, ar dėl to tenai apsilankysite, bet taip pat ne priežastis ten nesilankyti.
Rotušės aikštę visi apeina, judėdami prieš laikrodžio rodyklę. Kodėl taip yra, sunku suprasti. Gal todėl, kad Kaune žmonės viską daro priešingai.
Spurginė
Kaune nėra ypatingesnės vietos pavalgyti, nei spurginė (Laisvės alėja 84), kuri yra visų spurginių motina. Pardavėjos ten kalbasi su klientais taip gyvai, lyg būtumėte Manhattane ir jos būtų trečios kartos žydų delikatesų parduotuvės darbuotojos – ir apskritai, ten pardavėjos yra pardavusios sielą kažkam, kadangi laikas jų neliečia, kaip laikas neliečia viso Kauno, kuris yra konservuotas – kur dviems dešimtmečiams, kur penkiems.
Manekenai, gatvių ženklai, skelbimai, kioskai – viskas čia senoviška ir kitaip. Net krūpteli, pamatęs mieste veikiantį bankomatą, kuris atrodo visiškai iškrentantis iš konteksto. Atrodo, Kaunas vis dar gyvena tame laike, kai lietuviai bankais nesinaudojo.
Kažkada Kauną aplenkė sovietų valdžia. Šiandien Kauną aplenkė didžioji dalis visų kitų pasikeitimų. Čia – ne Europos Sąjungos teritorija. Čia kraštas pats sau. Jei tokia būtų visa Lietuva, būtų liūdna. Bet vieno tokio miesto mums tikrai reikia.
