Paskutiniu metu įvairiuose šaltiniuose neretai pastebiu prašymus pasidalinti įspūdžiais, kurie kyla dėl garsiosios mikroautobusų reformos Kaune. Girdžiu, skaitau, matau didžiulį žmonių pasipiktinimą dėl naujų maršrutų, gerokai sumažinto mikroautobusų kiekio ir t.t.
Iki šiol mano pačios įspūdžiai buvo labiau formuojami būtent visų šių atgarsių. Kadangi šiomis dienomis pirmą kartą po didžiųjų pokyčių teko išmėginti šias paslaugas, nusprendžiau ir aš pasidalinti savo įspūdžiais. Tiesa, mano nuomonė bus paremta tik visiškai asmeniniais potyriais ir jokiu būdu netaikoma kaip neginčijama tiesa. Tikriausiai galima ją pavadinti netgi nešališka, kadangi mikroautobusais tenka važiuoti labai retai ir tai nėra ta būtina transporto priemonė, kuri veža mane į darbą ir namus kiekvieną dieną.
Taigi, pirmoji diena. Iš vakaro prisėdau pasižiūrėti naujųjų maršrutų. Nors girdėjau, kad jie prasti, net neįtariau kilsiant kokių nors keblumų – gyvenu viename didesnių Kauno prospektų, važiuoti reikia į patį Kauno centrą – buvau tikra, kad be problemų pasieksiu kelionės tikslą. Rezultatas – pagal pateiktus grafikus nesulaukiau dviejų mikroautobusų, bėgau atgal namo ir sėdau į nelabai važiuojantį automobilį, kadangi jau labai vėlavau.
Pirmosios dienos vakarą supratau, kad laukiau ne toje V. Krėvės pr. vietoje – ten mikroautobusas nevažiuoja ( ). Ką gi, pati žiopla.
Antra diena – bandymas Nr. 2. Pėdinu nemenką „gabaliuką“ kelio, kad pasiekti tą vietą, kur V. Krėvės pr. mikroautobusas važiuoja. Jis atvažiuoja pagal grafiką – naujutėlis, gražutėlis. Džiaugiuos potyriais… Maksimaliai 2 minutes…
Apibendrinant – kelionė beveik niekuo nesiskiria nuo „ikireforminių“ : žmonių begalė (ir stovinčių, o tiksliau – ypač stovinčių), greitis nežmoniškas, vairuotojai grubūs, mikroautobusai, nors ir nauji ir labai patrauklūs išoriškai bei, kol kas, švariu vidumi, yra tikrai kietoki ir važiavimo komforto juose – jokio.
Tiesa, šią dieną teko važiuoti ir kitu maršrutu. Jis nustebino dar labiau. Vėlavo gerokai (nors tai – tik pati maršruto pradžia), lėkė pro šalį dideliu greičiu, vos pavyko prisimojuoti, kad sustotų (neabejoju, viduje esantys žmonės pranešė vairuotojui, kad kažkas mėgina jį sustabdyti), o įlipusi pamačiau, kad patekau pas vairuotoją, su kuriuo teko važiuoti jau gerokai anksčiau… Reikia pripažinti, kad jis vienas tų, kuriuos daugybę kartų norėjosi tuoj pat atleisti.
Trečia diena – bandymas nr. 3, tikiuosi, kad ilgam laikui jis – paskutinis (tikrai ne „iš mandrumo“ – laiko tiek gaila, ir iš tiesų toks greitis mieste mane gąsdina, ypač kai tiek stovinčių žmonių važiuoja). Mikroautobusas vėluoja geras 5-7 minutes. Dėkui dievui, stabdau jį pradžioje maršruto – spėju rasti laisvą vietą prisėsti. O toliau vėl istorija kartojasi – masė žmonių, nenusakomas greitis, grubumas… Ir apibendrinimas…
Tikriausiai reikėtų pradėti nuo to, kad paprastai nesu iš tų žmonių, kuriems viskas visuomet yra blogai ir visur mato tik neigiamas puses. Priešingai – esu ta naivi optimistė, kuri visad tikisi geriausio… net jei tas geriausias ateis ir daug vėliau. Taigi jei teisingai suprantu, po šios reformos daugybė vairuotojų neteko darbo, tiesa? (patikslinkite, jei klystu) Kažkodėl susidarė įspūdis, kad atranka, kuriuos atleisti, kuriuos palikti, buvo pamiršta, nes vairuotojai, nors ir pasidabinę gražesnėmis aprangomis ar sėdintys patrauklesnėse transporto priemonėse, liko tokie patys nemandagūs bei neatsakingi.
Ypač nustebino, kad šį darbą vis dar tebedirba mano jau anksčiau minėtas vairuotojas. Anksčiau, kai dar buvo iš ko rinktis, pamačiusi jo vairuojamą mikroautobusą pasirinkdavau verčiau palaukti kito, nei važiuoti su juo – „chamizmo“ lygis – aukščiausias, kokį tekę sutikti gaunant kokią nors paslaugą.
Toliau… Naujieji mikroautobusai (kad ir maža dalis kolkas jų, bet ačiū ir už juos) tikrai džiugina dėl tvarkos, naujumo. Be abejo, į juos daug smagiau įlipti ir jais važiuoti. Vis dėlto reikia pastebėti, kad juose labai mažai turėklų, skirtų laikytis keleiviams. Aš suprantu, kad jų pakaktų, jei jais važiuotų tik tiek stovinčių, kiek nurodyta transporto priemonėje, tačiau tiek ryte, tiek vakare, stovinčiųjų būna bent tris kartus daugiau…
Nepanašu, kad žmonėms būtų buvę patogu ir, tuo labiau, saugu. Tiesa, vos nepamiršau – STOP mygtukai… Kodėl jie veikia? Vairuotojai į juos nereaguoja, o žmonės pyksta, nes vairuotojas nesustoja. Vienai merginai uždavus tokį klausimą, vairuotojas liepė nespaudinėt ir naudot balsą, kurį turi, o kam tie mygtukai, tegu pasiskaito laikraštyje. Matyt, keliausiu laikraščio ieškoti ir aš…
Trumpai apie maršrutus. Nenoriu kalbėti apie visus juos, nes visų neišmėginau ir tikrai neabejoju, jog jų yra ir gerų, bet mano patirtis tokia: gyvenu Krėvės pr. (prie buvusio „Pasimatymo“) – gatvė tikrai judri, visuomet susisiekimas iš šios vietos buvo nepriekaištingas. Šiandien iš jos tiesiogiai mikroautobusu negaliu pasiekti nei Laisvės alėjos, nei Kauno klinikų. Be to, kelionė trunka kur kas ilgiau, nes apvažiuojame nemenką miesto dalį. Ir dar… Vienas iš šių pokyčių tikslų, kiek man yra žinoma, buvo skatinti kauniečius dažniau naudotis viešuoju transportu, t.y. autobusais ir troleibusais, tiesa? (vėl gi, patikslinkite, jei esu neteisi) Be to, nuolat kalbame ir apie pastangas sumažinti automobilių eismą keliuose… Aš nuoširdžiai manau, kad šiuos tikslus ir siekius teks ilgam pamiršti, nes jie kaip reikiant atitolinti…
Kažkodėl tikiu, kad nemažai žmonių, kurie rytais skuba ne tik į darbus, bet ir mokyklas bei darželius, be to važiuoja ne iš miesto centrinių gatvių, o iš kur kas tolimesnių miesto gyvenamųjų rajonų ar net užmiesčio, pasirinks įsigyti automobilius. Nedidukus, tikrai ne naujausius ir ne ekologiškiausius – tiesiog tai bus priemonė, skirta tam, kad kaip nors iš taško A pasiekti tašką B. Ir ne todėl, kad jie mandresni – todėl, kad kito pasirinkimo nebus, todėl, kad taip kelionė labai sutrumpės, todėl, kad … Aš visuomet esu už pokyčius, už atsinaujinimą, už idėjas, kurios priverčia keistis. Vis dėlto šie pokyčiai, deja, kolkas labiau primena labai neapgalvotus sprendimus. Nepaisant to, nuoširdžiai tikiuosi, kad tai tik ta sunkioji pradžia, kuomet vyksta pratinimosi prie pokyčių procesai, to pirmojo maišto ir pasipriešinimo bangos… Reikia tikėtis, kad ateityje daugelis neigiamų aspektų išsispręs. O kol kas – didelės kantrybės Kauno gyventojams. Beje, tai, kas čia parašyta, reikia traktuoti kaip visiškai asmeninę nuomonę, paremtą asmeniniais potyriais. Neabejoju, kad yra daugybė žmonių, kurie neturi jokių neigiamų pastebėjimų, ir dėl to tik džiaugiuosi bei nuoširdžiai tikiuosi, kad tokių žmonių tik daugės.
Pagarbiai, skaitytoja Lolita J.
