„Kas vyksta Kaune” kviečia susipažinti su Kauno istorija. Nuo šiol, kiekvieną savaitę su skaitytojais stengsimės pasidalinti istorijomis apie mūsų senąjį Kauną, kuriame, kaip ir dabar, liūdna nebūdavo. Kauniečius, turinčius prisiminimų ar informacijos iš istorinio Kauno ir norinčius tuo pasidalinti, kviečiame siųsti el. paštu [email protected].
Pirmasis pasakojimas – apie istorinius Kauno potvynius, kuomet pavasariais būdavo užliejama didžioji dalis Kauno.
Nemuno ir Neries santakoje išsidėstęs Kaunas nuo potvynių kentėjo nuo pat savo įsikūrimo pradžios. Tačiau išsamesnės žinios apie potvynius pradėtos kaupti tik XIX a., kai Nemuno žemupyje 1812–1820 m. buvo įkurtos pirmosios hidrologijos stotys. Didžioji dalis senojo Kauno potvynio vaizdų šioje galerijoje užfiksuota 1931 m., kitos – įvairiais laikotarpiais.
Iki Kauno hidroelektrinės statybų pabaigos (1960 m) dažno kauniečio kieme būdavo valtis. Pavasariniai potvyniai, kurių metu būdavo užliejama nemaža dalis Kauno senamiesčio, centro ir kitų miesto vietų, ilgus metus buvo kasmetinis kauniečių galvos skausmas.
Labiausiai net nuo nedidelių potvynių kentėdavo kairiuoju Nemuno krantu nutįsusi Marvelė, Vilijampolė, Senamiestis, o Vytauto bažnyčios durys būdavo užmūrijamos vieno metro aukščio sienele. Buvo apsemiami ir H. ir O.Minkovskių gatvės namai.
1926 metais potvynis nunešė medinius Vilijampolės ir Aleksoto tiltus. Potvynis kilo ir 1931 metais, o 1946-aisiais buvo pats didžiausias. Tų metų vandens lygį rodo žymos ant Centrinio Kauno pašto ir savivaldybės pastato.
Vanduo Nemune pavasariais turėdavo smarkiai pakilti, kad sulaužytų upę kausčiusį ledą. Tuomet prasidėdavo kritiškiausias potvynio momentas – slinkdamos upe ledo lytys susigrūsdavo, sulaikydamos plūstantį iš Nemuno aukštupio vandenį. Tuomet ledų kalnai dar labiau išaugdavo, o vanduo dar labiau pakildavo. Taip atsitiko 1946 m.
