Sitkūnų radijo stotyje budėjusi J. Šarpnickienė: „Tą naktį supo neapsakoma vienybė“

1991 m. sausio 13-osios naktį sovietų kariuomenei užėmus Lietuvos radijo ir televizijos pastatą bei Vilniaus televizijos bokštą, kauniečiai atsiliepė į kvietimą ginti laisvės ir suskubo saugoti dviejų Pakaunės strateginių objektų – Sitkūnų radijo stoties ir Juragių televizijos retransliacijos stoties.

Lietuvos radijo eteryje nuaidėjus paskutiniams Bernadetos Lukošiūtės žodžiams, kad „daužo duris“, „veržiasi į studiją“, o galiausiai „mes išeinam...“ – Lietuvos balsas nenutilo. Vos po 40 sekundžių radijo eteryje visą Lietuvą iš Sitkūnų pasiekė žurnalistės Jolantos Šarpnickienės balsas ir vėl sugrįžo viltis.

Tą naktį ji daug kartų pakartojo šaukinį: „Mieli Lietuvos žmonės! Mūsų Respublikos draugai užsienyje! Dėmesio! Kalba Lietuvos radijas! Pranešame, kad reguliarios Lietuvos programos grubiu karinės prievartos būdu nutrauktos. Apie tai informuojame Lietuvos žmones, Europos ir viso pasaulio tautas. Tyla eteryje ar svetimi balsai jame nereiškia, jog mes atsisakome savo siekių. Didžioji dauguma mūsų beginklės valstybės žmonių yra tvirtai pasirengę žengti 1990 metų kovo 11 dienos nubrėžtu keliu.”

Netrukus iš Vilniaus nutrūkus Lietuvos televizijos transliacijai ir iš ekranų dingus diktorei Eglei Bučelytei, po kelių akimirkų pasigirdo balsas iš Juragių televizijos perdavimo centro.

Tuo metu buvo įjungtos sirenos, informuojančios apie pavojų ir Sitkūnų radijo stotį netruko apsupti gyventojų sunkvežimiai, traktoriai, cementovežiai, lengvieji automobiliai. Kauno rajone esančios radijo stoties ginti susirinko visi stoties darbuotojai ir pilietiški gyventojai – keli tūkstančiai žmonių. Susitelkę visi stebėjo karinio transporto judėjimą, organizavo pastato gynybą, kūrė laužus.

Sitkūnų radijo stotyje sausio 12 d. 19 val. buvo pakeistas žurnalistas Juozas Kundrotas, kuris perdavė Jolantai Šarpnickienei minėtą šaukinį. Sausio 13-osios naktį dirbo Jolanta Šarpnickienė, Dzintra Varžgalienė, Pranas Šarpnickis, vertėjai Žilvinė Petrauskaitė, Gintaras Valasevičius, Juozas Mackevičius ir Aleksas Stancikas. Daug prisidėjo vyr. inžinierius Petras Leškevičius, sumanęs ir sumontavęs avarinę studiją bei išsaugojęs galinguosius trumpųjų bangų siųstuvus, kurių dėka buvo perduodamos žinios ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. Radijo stoties vadovas Lionginas Uknevičius sukvietė žmones, o ūkio dalies vedėjas Jonas Stanionis greitosios pagalbos automobiliu stebėjo kelią, ar neatvyksta rusų karinė technika nuo Babtų.

„Tą naktį, kai mus pasiekė žinios apie aukas – jaučiausi labai nekaip. Buvo liūdna, netgi nubraukiau ašarą. Visą tą laiką fiziškai blogai jaučiausi – skaudėjo skrandį. Pamenu ir panikos akimirką, kai mums pranešė, kad atvažiuoja tankai. Tąsyk kartu su vertėjais pašokome iš vietų. Bet paaiškėjo, kad tai tebuvo traktorius... Iš tų dienų man brangiausias prisiminimas – neapsakoma vienybė ir į Sitkūnus suplūdusių gynėjų geranoriškumas. Jautėmės it giminės“, – su jauduliu lemtingas Lietuvai dienas prisiminė žurnalistė J. Šarpnickienė.

Apie tragiškus įvykius Lietuvoje iš Sitkūnų radijo stoties žinios pasiekė ir užsienio šalis. Naujausia informacija Sitkūnuose dirbusius žurnalistus pasiekdavo telefonu iš Vilniaus. Pranešimus apie užimtus strateginius objektus ir žuvusius žmones pasauliui skubėjo perduoti žurnalistės J. Šarpnickienė ir Dz. Varžgalienė, jos dirbo iš Sitkūnų radijo stoties avarinės studijos.

Žinutės perdavinėtos įvairiomis užsienio kalbomis: lenkų, rusų, anglų, vokiečių, prancūzų. Į prancūzų kalbą tekstus vertė Gintaras Valasevičius, į anglų ir lenkų kalbas – Juozas Mackevičius, į vokiečių kalbą – Aleksas Stancikas, o į rusų kalbą – Žilvinė Petrauskaitė.

Tą naktį iš Lenkijos, Čekijos, Suomijos, vėliau ir iš kitų Europos šalių gauta žinių, kad pasaulis išgirdo, kas vyksta Lietuvoje.

Nuotraukų galerijoje matyti pranešimų įvairiomis kalbomis kopijos.

„Visi vertėjai atsirado iš čia atvykusių žmonių. Neįtikėtina, kad be lenkų, rusų, anglų ir vokiečių, vertėme net į prancūzų kalbą. Stoties vyriausiojo inžinieriaus Petro Leškevičiaus siunčiamo galingo signalo dėka mus girdėjo plačiai pasaulyje, net Amerikoje. Vėliau transliaciją perėmė kolegos iš Vilniaus“, – sakė žurnalistė J. Šarpnickienė.

Sausio 13-osios naktį žinių perdavimas vyko iš kilnojamosios televizijos stoties prie Aukščiausiosios Tarybos. Dalia Kutraitė visą naktį perdavinėjo žinias Dz. Varžgalienei į Sitkūnų stoties telefoną, kurias ji užrašydavo ir nunešdavo J. Šarpnickienei į avarinės studijos pultą. Iš ten žinios buvo skaitomos lietuvių ir užsienio kalbomis.

Pasiekus informacijai, kad link Sitkūnų artėja sovietų kariai, neatlaikė Sitkūnų radijo stoties gynėjo kauniečio Juozo Vaidoto širdis, jis mirė. Jam atminti vietoje pastatytas Rūpintojėlis.

Daugiau apie 1991 m. sausio 13-osios naktį Sitkūnuose galima sužinoti skulptoriaus Juozo Ruzgo dokumentiniame filme, saugomame P. Šarpnickio archyve.