Profesinį jubiliejų švenčiantis R. Bolgovas – apie tragediją dėl kiaušinių ir gluminantį klausimą garsiam krepšininkui

„O ką reikia dirbti, kad galėtum nusipirkti tokią mašiną?“ – tokį klausimą garsiam krepšininkui Ramūnui Šiškauskui kadaise uždavė virtuvės šefas Ruslanas Bolgovas, nė nenutuokdamas, su kuo kalbasi. Ši istorija buvo tik viena iš daugelio, sukėlusių juoko bangas šeštadienio vakarą Vilniaus „Litexpo“ rūmuose. Čia 35-erių metų profesinį jubiliejų minėjęs virtuvės meistras subūrė žmones, su kuriais jį sieja ne tik darbas, bet ir dešimtmečius trunkančios draugystės.

Šventinį vakarą į sceną vienas po kito kilo žmonės, lydėję R. Bolgovą skirtingais jo karjeros etapais. Buvę darbdaviai, mokytojai, bičiuliai ir klientai dalijosi prisiminimais, kuriuose netrūko nei kurioziškų nutikimų, nei jautrių akimirkų. Ne vieną istoriją papildė pats jubiliatas, kartais prajuokindamas susirinkusiuosius, o kartais sunkiai tramdydamas jaudulį.

Vieną netikėčiausių savo pažinties istorijų R. Bolgovas prisiminė šventės svečių būryje išvydęs garsų krepšininką Ramūną Šiškauską ir jo žmoną Editą.

Pasak virtuvės šefo, viskas prasidėjo nuo užsakymo pagaminti maistą šventei. Atvykęs jo pasiimti klientas vairavo įspūdingą „Hummer“ automobilį, kuris R. Bolgovui iškart patraukė dėmesį.

„Pirmą kartą tokią mašiną mačiau. Atidaviau maistą ir klausiu: „O ką galima daryti gyvenime, kad įsigytum tokią prabangią mašiną?“ – prisiminė jubiliatas.

Tik klientui išvažiavus virtuvės darbuotojai jam paaiškino, kad šis ką tik kalbėjosi su garsiu krepšininku R. Šiškausku.

Vakar šventėje dalyvavęs sportininkas patvirtino, kad pažintis prasidėjo būtent taip.

„Buvo būtent taip, praktiškai žodis į žodį. Jis žiūri, žiūri ir klausia: „Klausyk, o ką reikia dirbti, kad tokią mašiną turėtum?“ Atsakiau, kad gerai dirbdamas savo darbą irgi užsidirbs“, – pasakojo R. Šiškauskas.

Nuo neįprasto klausimo prasidėjusi pažintis ilgainiui virto draugyste. Krepšininkas sakė vertinantis R. Bolgovo nuoširdumą, linksmą būdą ir gebėjimą pritapti įvairiose kompanijose.

Kai vakaro vedėja Gabrielė Martirosian pasiteiravo, ar nereikėtų jubiliatui palinkėti tokio pat automobilio, iš salės pasigirdo pasiūlymas pirmiausia padovanoti vairuotojo pažymėjimą. Šis pastebėjimas sukėlė dar vieną juoko bangą.

Per 35-erius metus R. Bolgovas tapo žinomu virtuvės meistru, tačiau pirmieji profesiniai žingsniai, anot jo, nebuvo tokie sklandūs, kaip šiandien galėtų atrodyti.

Savo karjeros pradžią jis prisiminė Visagine, kur mokėsi kulinarijos paslapčių. Viena svarbiausių jo mokytojų buvo Miroslava Ivanovna Nazarova.

Būtent ji, pastebėjusi gabaus mokinio pastangas, dar pirmame kurse pasiėmė jį padėti ruošti vaišes vestuvėms kaime.

Jaunam būsimajam šefui teko dirbti ne restorano virtuvėje, o gerokai kuklesnėmis sąlygomis. Tačiau labiausiai įsiminė ne darbo aplinka, o, regis, visai paprasta užduotis – nulupti virtus kiaušinius.

„Žiūriu, kad kiaušinis visai nesilupa! Ir su druska bandžiau, ir visaip kitaip. Jums juokinga, o man buvo stresas! Atvažiavau kaip asistentas, o kiaušinių nemoku nulupti. Tragedija buvo!“ – juokdamasis prisiminė R. Bolgovas.

Šiandien apie tą nutikimą jis pasakoja su šypsena, patikindamas, kad tokių problemų virtuvėje jau seniai nebeturi.

Dar vieną istoriją prisiminė ilgametė R. Bolgovo mokytoja ir kolegė Aldona Gečienė.

Ji pasakojo, kad jaunas Ruslanas išsiskyrė nepaprastu entuziazmu, kūrybiškumu ir gebėjimu akimirksniu pakeisti sumanymą. Tačiau ši savybė kartais tapdavo nemenku iššūkiu kartu dirbantiems žmonėms.

„Jeigu šiandien jis nori vieno, po valandos viskas jau gali būti pasikeitę, o patiekalas atrodys visai kitaip. Galų gale išeidavo dar kitaip“, – juokėsi A. Gečienė.

Pasak jos, prieš bendrus darbus reikėdavo labai aiškiai susitarti, ką ir kaip jie ruoš. Ypač daug įtampos būdavo konkursuose, kai kūrybines idėjas reikėdavo įgyvendinti per griežtai nustatytą laiką.

Viename jų R. Bolgovas pateko į keblią situaciją – baigęs gaminti suprato, kad paruošė tik vieną patiekalą, nors komisijai reikėjo pateikti du.

„Pakėliau akis ir klausiu: „Aldona, ką daryti?!“ O ji man sako: „Pjauk per pusę!“ – pasakojo virtuvės šefas, salėje vėl nuaidėjus juokui.

Beje, perpus perpjautas patiekalas komisijos buvo įvertintas bronzos medaliu.

Apie R. Bolgovo darbštumą kalbėjo ir buvusi jo darbdavė Rasa Martens.

Ji prisiminė, kaip į aukštus aptarnavimo standartus puoselėjusį restoraną atėjo jaunas vaikinas iš Visagino. Patirties jam dar trūko, tačiau noras mokytis buvo akivaizdus.

„Jis vis kartojo: „Ponia Rasa, aš galiu!“ Tai buvo vienas darbščiausių žmonių, kuriuos teko sutikti per savo karjerą“, – sakė R. Martens.

Tačiau vieną dieną, pasak jos, vaidmenimis teko apsikeisti.

R. Martens buvo pakviesta dalyvauti televizijos laidoje, kurioje žinomi žmonės savo namuose ruošdavo vakarienes ir varžydavosi dėl geriausio įvertinimo. Moteris prisipažino nemokanti gaminti, todėl iš pradžių ketino kvietimo atsisakyti. Tuomet į pagalbą atėjo Ruslanas.

„Jis pasakė: „Ponia Rasa, jūs galit! Aš jus paruošiu.“ Ir išmokė mane pagaminti ne bet ką, o jautieną Velingtono būdu“, – prisiminė ji.

R. Bolgovas savo ruožtu papasakojo, kaip gudriai įtikindavo darbdavę įsigyti naujų indų. Kai restorane norėdavosi kitokios lėkštės, jis tiesiog pagamindavo patiekalą, gražiai jį patiekdavo ir nunešdavo parodyti Rasai.

„Sakydavau: „Žiūrėkit, kaip gražu!“ O ji atsakydavo: „Labai gražu, perkam!“ – juokėsi šefas.

R. Bolgovo profesinėje istorijoje svarbią vietą užima televizijos projektas „Iki pergalės! Virėjų kovos“.

Pirmasis bandymas jame dalyvauti baigėsi nesėkme. Į konkursą atvykęs beveik nepasiruošęs ir įsitikinęs, kad laimės, R. Bolgovas jau pirmoje kovoje susitiko su virtuvės šefu Linu Samėnu ir pralaimėjo.

„Pirma laida, pirma kova – ir mane išmetė iš projekto!“ – prisiminė jis.

Tačiau pralaimėjimas tik sustiprino norą sugrįžti.

Gavęs antrą galimybę, R. Bolgovas jau ruošėsi gerokai rimčiau. Į pagalbą pasikvietė A. Gečienę, kuri stebėjo, ar jis spėja atlikti užduotis per nustatytą laiką, kritikavo ir taisė klaidas. Pastangos pasiteisino – virtuvės šefui pavyko iškovoti „Auksinį peilį“.

Šis laimėjimas atnešė ir dar vieną įsimintiną patirtį. R. Martens jam padovanojo bilietus į Madonnos koncertą Varšuvoje.

Tiesa, pati kelionė autobusu moteriai paliko ne mažesnį įspūdį nei koncertas.

„Po tos kelionės pasakiau, kad daugiau niekada gyvenime autobusu nevažiuosiu!“ – juokėsi ji.

Kad R. Bolgovo aistra maistui nesibaigia už restorano virtuvės durų, atskleidė jo bičiulė Giedrė.

Jų draugystė prasidėjo, kai ji pakvietė virtuvės šefą į smidrų festivalį. Atvykęs iš vakaro, jis pirmiausia panoro ne aptarti būsimą renginį, o pamatyti, kaip auga smidrai.

Nors po lietaus laukai buvo šlapi, R. Bolgovas nenusileido.

„Jis sako: „Giedre, dabar eisime į smidrų laukus.“ Ir mes ėjome. Saulė leidosi, o Ruslanas taip džiaugėsi pamatęs tuos smidrus, lyg mažas vaikas“, – pasakojo moteris.

Anot jos, virtuvės šefas taip nuoširdžiai domisi tuo, kas auga žemėje, kad galėtų būti ir puikus ūkininkas.

Šią vasarą jų draugystę papildė dar viena istorija. Giedrei socialiniuose tinkluose paskelbus, kad braškėms skinti reikia savanorių, pirmasis atsiliepė Ruslanas.

„Jis keldavosi pusę penkių ryto, jau būdavo braškių lysvėse. Aš vakare eidavau miegoti, o jis dar likdavo dirbti iki pusės vienuoliktos, kol visiškai sutemdavo“, – pasakojo Giedrė.

Pasak jos, toks darbštumas ir energija R. Bolgovą lydi visur – nesvarbu, ar jis ruošia ištaigingą vakarienę, ar skina uogas laukuose.

Apie ilgametę draugystę su R. Bolgovu prisiminimais dalijosi ir renginių organizatorė Inga Budrienė. Pasak jos, per penkiolika pažinties metų būta ne tik bendrų darbų, bet ir kelionių bei daugybės įsimintinų akimirkų.

Viena tokių istorijų – laikotarpis, kai virtuvės šefas buvo susilaužęs koją, tačiau darbo neatsisakė. Karmėlavoje, „Briedžių medžioklės“ virtuvėje, jis ir toliau gamino, judėdamas specialiai jam pagaminta kėdute su ratukais.

R. Bolgovą I. Budrienė apibūdino kaip ugnies ir ledo derinį – temperamentingą, energingą, tačiau gebantį išlikti santūrų. Jų bendravimas jau seniai peržengė profesinių santykių ribas. Kalbėdamas apie artimą ryšį su Budrių šeima, virtuvės šefas pabrėžė, kad jaučiasi jos nariu.

Ypatingą vietą R. Bolgovo gyvenime užima ir ilgametė bičiulė Ona.

Jiedu susipažino dar 1999 metais restorane „Obuolių respublika“, kuriame tuomet dirbo Ruslanas. Ona į restoraną tiekdavo prekes.

„Net neįsivaizdavau, kad tiekėjo ir kliento santykiai gali peraugti į tokią artimą draugystę. Mes vienas kitą suprantame iš pusės žodžio“, – sakė ji.

R. Bolgovas prisipažino, kad per visus pažinties metus iš Onos nėra girdėjęs žodžio „negaliu“.

„Nežinau, kaip ji viską sugeba padaryti, bet ji niekada man nepasakė „negaliu“. Ačiū tau, Onute“, – jaudindamasis kalbėjo jubiliatas.

Abu prisiminė ir bendras kulinarines keliones, kurių metu netrūko nuotykių, ilgų pokalbių ir bemiegių naktų.

Nors didžiąją vakaro dalį lydėjo juokas, netrūko ir jautrių akimirkų.

Ekrane pasirodžiusi ilgametė R. Bolgovo draugė Ieva pasakojo, kad juos sieja ypatinga draugystė, kuriai neturi įtakos nei atstumas, nei ilgos pertraukos tarp susitikimų.

„Nesvarbu, ar susitinkame po penkerių metų, penkių mėnesių ar penkių minučių – visada pradedame ten, kur paskutinį kartą baigėme“, – sakė ji.

Pasak Ievos, Ruslanas turi retą gebėjimą džiaugtis žmonėmis, kurti šventę ir leisti aplinkiniams pasijusti svarbiems.

Klausydamasis sveikinimų ir prisiminimų, virtuvės šefas ne kartą susigraudino.

Vakaro metu jis dėkojo mokytojams, buvusiems darbdaviams, kolegoms ir draugams, su kuriais per 35-erius metus susikirto jo profesinis ir asmeninis kelias.

„Jeigu nebūtų jūsų, nebūtų šitos šventės. Šita šventė ne mano. Šita šventė yra jūsų – žmonių, kurie manimi pasitikėjo ir lydėjo mane visus trisdešimt penkerius metus. Man pavyko šiandien suburti žmones, kuriuos prisimenu, myliu ir kuriems esu dėkingas už tą ilgą, gražų kelią virtuvėje“, – susirinkusiesiems kalbėjo R. Bolgovas.