„Truputį – vaistas, daug – nuodas“: psichologė įvardino, kada malonumas tampa spąstais

Malonumas savaime nėra problema – jis gali būti sveikas būdas atsipalaiduoti, atgauti jėgas ar pagerinti emocinę būseną. Tačiau psichologė Aušra Norė atkreipia dėmesį, kad pavojinga riba peržengiama tada, kai malonumas tampa ne poilsiu, o savigydos forma.

Antrojoje dokumentinių laidų ciklo „Lažinamės?“ dalyje tęsiama priklausomybių tema ir kalbama apie vadinamuosius „malonumo spąstus“.

Psichologė aiškina, kad su malonumais yra panašiai kaip su vaistais: nedidelė dozė gali padėti, tačiau per didelis kiekis gali tapti žalingas. Kitaip tariant, net ir žemiški, kasdieniai malonumai gali vesti į priklausomybės dalį, jei žmogus juos pradeda naudoti kaip pagrindinį būdą pabėgti nuo nemalonių jausmų.

Tai gali būti liūdesys, gėda, kaltė, santykių sunkumai, vienatvė ar nuobodulys. Tokiais atvejais žmogus ieško veiklos, kuri padėtų bent trumpam nejausti vidinės įtampos. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip nekaltas nusiraminimo būdas, tačiau kartojantis tam pačiam elgesiui pradeda formuotis užburtas ratas.

A. Norė pabrėžia, kad net iš pirmo žvilgsnio konstruktyvios ir sveikos veiklos gali tapti žalingos, jei pradedamos naudoti nebesveiku būdu. Pavyzdžiui, sportas, bėgiojimas ar važinėjimas dviračiu gali būti naudingi žmogaus fizinei ir emocinei sveikatai, tačiau peržengus savo fizinių galimybių ribas kūnui tai gali tapti nebe pagalba, o žala.

Problema prasideda tada, kai toks elgesys tampa pagrindiniu atsaku į bet kokią įtampą: jaučiu nerimą – vartoju alkoholį, sunku – lošiu, skauda – ieškau veiklos, kuri bent trumpam padėtų pabėgti nuo savęs. Tuomet malonumas ima veikti ne kaip poilsis, o kaip trumpalaikis būdas nuslopinti vidinį skausmą.

Psichologės teigimu, būtent tada žmogus gali pradėti keliauti priklausomybės link – ne todėl, kad pats malonumas yra blogas, o todėl, kad jis tampa vieninteliu ar pagrindiniu būdu tvarkytis su tuo, kas vyksta viduje.