Socialinių tinklų priklausomybės spąstai: kenčia vaikų sveikata, socialiniai gebėjimai

Priklausomybė socialinių tinklų naudojimui kol kas nėra pripažinta oficialia diagnoze DSM-5, pagrindiniame psichikos sutrikimų klasifikatoriuje. DSM-5 įvardijamos kai kurios kitos, visuomenei daug geriau pažįstamos priklausomybės, pavyzdžiui, priklausomybė narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms

Nepaisant šių aplinkybių, priklausomybė socialiniams tinklams yra vis labiau tiriama kaip reiškinys. Panašu, jog problemą pripažįsta ir Lietuvos institucijos – šiemet Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pranešė, jog planuoja įtraukti socialinių tinklų priklausomybes į teikiamų gydymo paslaugų indikacijas.

Klinikinė psichologė, psichoterapeutė Roma Jusienė pastebi, jog socialinių tinklų vartotojams sulaukus

patiktuko ar pranešimo, smegenyse išsiskiria dopaminas.

Dėl to socialiniai tinklai gali būti itin įtraukiantys – vartotojas susilaukia itin greito pasitenkinimo mažomis pastangomis, tuo nesaikingas socialinių tinklų vartojimas gali būti panašus į kitas priklausomybes.

Ekspertės teigimu, jau pastebimos ir rimtos pasekmės. Daugiau laiko prie ekranų praleidžiantys vaikai ir paaugliai prasčiau miega, prastėja mokymosi rezultatai, jiems sunkiau tampa atlikti kasdienes užduotis. Be to, perteklinis socialinių tinklų naudojimas gali būti ir antrinė rimtesnių sveikatos bėdų – nerimo, tikų, savižalos, - priežastis arba pasekmė.

Pasak R. Jusienės, socialiniai tinklai ypač sudomina vaikus, kurie jaučiasi vieniši, neturi tvirto ryšio su šeima.

Mokslininkė teigia, jog dauguma tyrėjų sutaria, kad paaugliams iki 14 ar 15 metų išvis nereikėtų naudotis socialiniais tinklais. Penkiolikmečiams ar šešiolikmečiams naudotis socialiniais tinklais – galima, tačiau laikas turėtų būti griežtai ribojamas.

Jei socialinių tinklų naudojimas yra perteklinis, galime paminėti labai nukentėjusį miegą, suprastėjusią emocinę būklę, nukenčia kasdienės veiklos – mokymosi rezultatai ir panašiai. Tai yra tik viena dalis – dabar gana vienareikšmiškai kalbama apie neigiamas pasekmes, ne tik emocinei, bet ir fizinei sveikatai.

Kita dalis, apie kurią mažiau kalbama, bet ji yra labai svarbi – turinys, kurį vaikai aptinka socialiniuose tinkluose ar kitose internetinėse veiklose.

Kalbu apie žalingą turinį – pradedant melaginga informacija. Vaikai dažnai nesugeba atsirinkti informacijos – turėkime omenyje, kad šia informacija įmanoma nesunkiai pasinaudoti vaikais ir paaugliais, agituojant už vertybiškai labai netinkamus dalykus.

Be to, plinta seksualinis išnaudojimas, patyčios. Kyla pavojus – nuo jų mąstysenos keitimo, nuostatų formavimo iki žalojimo tikrąja to žodžio prasme. Įsivaizduokite – jau pradinio mokyklinio amžiaus vaikai dalinasi pornografiniais vaizdais, o tai sukelia daug papildomo nerimo ir kitų psichologinių problemų.

Dar ir kaip. Tokiame amžiuje vaikai pradeda domėtis seksu – berniukai randa kokias nors labai atviras pornografines scenas ir štai dalinasi su klasiokėmis, žiūri, kokia bus jų reakcija.

Kaip rodo mūsų atlikti tyrimai, 14 procentų 14-17 m. paauglių apklausos būdu anonimiškai pasisakė, jog kasdien, ar beveik kasdien žiūri pornografiją internete. Tokie skaičiai neramina.

O kartą ar kelis kartus per savaitę [pornografinį turinį žiūri] beveik trečdalis apklaustų paauglių.

Kuo jaunesni vaikai, kuo jų mąstymas mažiau kritiškas, kuo jie mažiau geba atsirinkti, tuo poveikis yra žalingesnis, didesnis, labiau paveikia jų ir psichiką, mąstyseną, kitus dalykus. Jaunesnio amžiaus vaikus socialiniai tinklai labiau įtraukia, nes vaikai turi mažiau savireguliacijos, gebėjimo atsispirti turiniui.

Socialiniai tinklai vaikų gyvenimuose atsiranda ankstyvojoje paauglystėje, arba pradinių klasių mokykliniame amžiuje. Tada tampa labai svarbi bendraamžių nuomonė, lyginimasis su kitais. O iš kitos pusės, vaikai dar nėra pajėgūs kritiškai vertinti turinio. Tada turbūt yra didžiausias poveikis – jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų ir jaunų paauglių, psichikai.

Įvairiose šalyse mokslininkai sutaria, kad amžius iki 14 ar 15 metų yra ta riba, kai paaugliai neturėtų naudotis socialiniais tinklais, o paskui jau galima svarstyti, ar galima pradėti naudotis socialiniais tinklais.

Neurologai daugiau pasakytų, bet tyrimai akivaizdžiai parodo, kad išsiskiria dopamino – hormono, kuris dalyvauja ir priklausomybių mechanizmuose. Ne tik psichologiškai, bet ir neurologiškai, tikrai taip.

Pastebiu, jog vis dažniau į specialistus kreipiamasi ne dėl socialinių tinklų priklausomybės, bet dėl antrinių pasekmių – dėl atsiradusio itin didelio nerimo, prasidėjusių tikų, bet už to neretai randi perteklinį socialinių tinklų ar interneto apskritai, naudojimą.

Kita labai rizikinga veikla – pasyvus vaizdelių žiūrėjimas (angl. scrolling). Vienas brandesnis, ir ačiū Dievui iš šių problemų daugiau mažiau išėjęs paauglys man yra sakęs – kartais užeina noras tarsi dozę susileisti. Jis taip vaizdžiai įvardijo buką kokio nors turinio žiūrėjimą socialiniuose tinkluose.

Yra keli būdai atpažinti. Pirmiausia reikėtų įvertinti socialiniuose tinkluose praleidžiamą laiko trukmę. Žinoma, kartais tėvai iš šalies ne visuomet teisingai įvertina, kiek laiko vaikas praleidžia socialiniuose tinkluose.

Sako, kad vaikas nuėjo pamokas ruošti, o jis iš tiesų kelias valandas praleido prie telefono ar kito įrenginio. Paaugliai ir patys sako, kad atsisėdo ruošti pamokas ir net nepajuto, kaip kelias valandas praleido socialiniuose tinkluose.

Pradinio, jaunesnio amžiaus vaikams jokiu būdu negalima viršyti dviejų valandų, paaugliams riba – ne daugiau nei trys valandos, keturios valandos jau būtų pavojaus signalas.

Kalbant apie vaikų ir ypač paauglių riziką tapti priklausomais, pagrindinis klausimas – ar turi mėgiamą veiklą (ne internete), ar būna fiziškai aktyvus. Fiziniam aktyvumui turi būti skiriama bent valandą per dieną – tai gali būti įvairus sportas, vaikščiojimas ir t.t. Tai žinoma labai svarbu, bet kaip minėjau, svarbu, kad paauglys turėtų ir kažkokią mėgiamą veiklą, kuriai skirtų dėmesio ir laiko.

Dar vienas rodiklis – ar nenukenčia mokymosi rezultatai, ar jie neprastėja, nesikeičia? Na ir aišku draugai, draugai ir dar kartą draugai – ar turi bent vieną (kartais ir kelis, ar daugiau) draugą su kuriuo periodiškai susitinka gyvai, palaiko ryšį, turi gyvų kontaktų.

Galiausiai – labai svarbūs ir santykiai šeimoje. Keliame klausimą, ar vaikas turi artimą žmogų, su kuriuo gali apie beveik viską pasikalbėti. Ir jeigu atsakymas neigiamas, tai dar vienas rizikos veiksnys.

Tokie būtų saugikliai, arba atvirkščiai, rizikos ženklai, jeigu į klausimus atsakome neigiamai.

Savivertę ir tapatybę apsprendžia ne vienas veiksnys – tačiau labai svarbus grįžtamasis ryšys iš tėvų. Savivertė pirmiausia prasideda nuo šeimos – kokią žinią vaikas gauna iš tėvų apie save, kaip žmogų, apie savo sugebėjimus ir galimybes. Kartais tėvai gali labai tiesiai sakyti – esi nevykėlis, ar panašiai, bet kitais atvejais, tėvai nuvertina vaikus kitais būdais.

Turėkime omenyje, kad socialiniai tinklai ir kitos įtraukios veiklos yra problemų kompleksas. Kai vaikas blogai jaučiasi namie ir iš tėvų vis gauna neigiamą grįžtamąjį ryšį, tuomet jis linkęs dėmesio ieškoti kitur. Iš tėvų yra tekę girdėti, jog jie niekad negiria savo vaiko, kad jo „nesugadintų“. Tai baisu.

Teigiamas grįžtamasis ryšys, padrąsinimai ir palaikymas juk augina, o ne gadina. Bet toks yra kai kurių tėvų įsivaizdavimas.

Įsivaizduokime, jei vaikas nuvertinamas arba nepakankamai įvertinamas ne tik namuose, bet ir mokykloje. Galbūt vaikas gabus visiems kitiems dalykams, bet neleidžiama jo gabumams atsiskleisti ar pasimatyti, o reikalaujama iš jo to, ko jis nemėgsta, arba jam nelabai sekasi.

Jei vaikas blogai jaučiasi ir namuose, ir mokykloje, tai tikrai prisidės prie menkos savivertės. Ir tada internetinės erdvės, socialiniai tinklai tampa savotišku gelbėjimosi ratu, pabėgimu.

Vaikai tuomet pradeda ieškoti paguodos socialiniuose tinkluose. Arba kitaip tariant, nuo tos realybės, kuri tavęs netenkina, eini į virtualią realybę, kurią gali bent iš dalies susikurti pats, rinktis. Tada tą pilką, nuobodžią, o kartais ir labai žeidžiančią tikrovę tu pakeiti kitokia, bet virtualia tikrove.

Paradoksalu, bet gali atrodyti, kad ten [virtualioje erdvėje] geriau jautiesi – deja, tik laikinai. Jeigu žiūrėtume į ilgalaikę perspektyvą, tai nepadeda pasijusti geriau ir problemų iš esmės nesprendžia.

Deja, bet turime ir ypač skaudžių atvejų, susijusių su dirbtiniu intelektu. Jeigu socialiniuose tinkluose susiduri su dirbtiniu intelektu, kuris pametėja idėją, jog tavo gyvenimas beprasmis ir nėra čia ko vargti, tai žiūrėk, dar ir paskatina ypatingai destruktyvius veiksmus.

Apie tapatybės formavimąsi dėl socialinių tinklų įtakos kol kas atlikta gana mažai tyrimų – neseniai pradėjome tyrimą, kurio metu bandysime atsakyti į klausimą. Reikia ilgalaikio, ne vienerius metus trunkančio, tyrimo, norint atsakyti į klausimą, nes formavimasis yra procesas. Bandysime atsakyti tyrinėdami paauglių tapatumo formavimąsi, būtent siedami su tuo, kiek ir kokiomis aplinkybėmis jie naudojasi socialiniais tinklais.

Dalis paauglių, kurie turi mažiau socialinių ryšių, jie eina į socialinius tinklus ir deja, paradoksalu, bet jiems tai tik didina vienišumo jausmą. O paaugliai, kurie turi daug socialinių ryšių ir praleidžia laiko socialiniuose tinkluose, socialiniai tinklai jų vienišumo kaip ir nepadidina.

Norėčiau atkreipti dėmesį, jog vienišumą skatina ne tik socialiniai tinklai. Paskutiniu metu pastebima, kad serialų žiūrėjimas irgi yra itin įtraukianti veikla, labiau būdinga merginoms, ir ilgainiui skatinanti būtent tokią elgesio priklausomybę.

Tačiau bendras atsakymas būtų toks – problemų socialiniai tinklai nesprendžia, bet gali didinti.

Tyrime buvo pasirinktas gana platus amžiaus tarpsnis, be to, atskirai vertinome amžiaus grupes.

Bendra visoms amžiaus grupėms yra sąsajos su emocinėmis ir elgesio problemomis. Jaunesnių vaikų kategorijoje pastebimi elgesio sutrikimai, tarp vyresnio amžiaus vaikų ir paauglių – emociniai sutrikimai.

Kitą tyrimą atlikome tik su paaugliais, apimant likusį 14-17 metų amžiaus. Šioje amžiaus kategorijoje pastebimos būtent emocinių sutrikimų problemos – nerimastingumas, depresinės nuotaikos ir panašiai. Kuo daugiau laiko praleidžia internete, tuo daugiau šio pobūdžio problemų yra.

Kas dar panašu visose amžiaus grupėse – savireguliacijos trūkumas. Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad jei vaikais yra linkęs į impulsyvumą, nesivaldymą, tuomet rizika probleminiam interneto vartojimui yra gerokai didesnė.

Kartais atrodo labai patrauklu – gyvesniam ar aktyvesniam, vietoje nenustygstančiam vaikui, pakišam ekranus ir jis tuo metu atrodo ramus. Bet pasirodo, jog jis yra ramus tik kol naudojasi ekranais. Tačiau jo nedėmesingumą, impulsyvumą, tik didina naudojimasis ekranais.

Trečias dalykas – mokymasis ir bendri gebėjimai. Jau 2-5 metų amžiaus vaikai, kuriems tėvai daugiau leidžia naudotis ekranais, jų kalbiniai gebėjimai yra prastesni, prastesni ir kasdienio savarankiškumo įgūdžiai. Tirdami mokyklinio amžiaus vaikais randame, kad nukenčia mokymosi motyvacija tų vaikų, kurie leidžia daug laiko prie ekranų.

Paskutinis dalykas, ką radome, bet kas yra ne pasekmė, o priežastis – kuo prastesni santykiai su tėvais, tuo ilgiau vaikai leidžia laiko prie ekranų.

Taip pat svarbu paminėti poveikį fizinei sveikatai. Aišku, ekranai trumpina miegą ir didina mieguistumą dienos metu, ir tai ypač matosi paauglių tarpe. Kitas dalykas – somatiniai nusiskundimai, atrodytų, grynai fizinės sveikatos problemos, o gydytojai neranda priežasčių, lyg nėra jokios fiziologijos.

Galiausiai, išskirčiau dar vieną ilgalaikį ekranų poveikį – didėjantis vaikų viršsvoris.

Ką dažnai pamiršta suaugusieji – asmeninis pavyzdys, kaip mes leidžiame laisvalaikį ir kiek mes dažnai naudojamės socialiniais tinklais ir ekranais. Kuo daugiau laisvalaikio tėvai praleidžia socialiniuose tinkluose, tuo ir vaikams rizikos yra didesnės. Antra, ar mes, suaugusieji, laikomės paprastų, bet labai svarbių taisyklių – valgant nesinaudoti jokiais išmaniaisiais, prie lovos nelaikyti išmaniųjų, kad dieną pradėtume ir baigtume ne su ekranais.

Neretai, mes, kalbėdami su vaikais ar paaugliais apie šias taisykles išgirstame, kad jie visai nesunkiai gali nesinaudoti telefonais valgant ar prieš miegą, bet suaugusieji, jų tėvai, deja, kur kas sunkiau atsisako šių įpročių.

Lygiai taip pat, mokyklos kontekste svarbus ir mokytojų pavyzdys – ne tik mokiniai, bet ir mokytojai pamokų metu turėtų nesinaudoti telefonais.

Pradėkime nuo savęs – turime išspręsti savo problemas, tada efektyviai padėsime ir savo vaikams. Nuveikime su vaikais ką nors smagaus ir, pagaliau, padėkime vaikams atrasti savo veiklas – neprimeskime savo lūkesčių, bet pamatykime, kam vaikas yra gabus, kas jam tinka ir patinka.

Ir aišku, reikia ugdyti kritiškumą, kalbantis apie socialinius tinklus. Tikrai negalime uždrausti naudojimosi, bet būtina kalbėtis apie saiką, kritišką turinio vertinimą ir saugumą internete.