Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) bendruomenė liūdi šiandien po sunkios ligos netekusi ilgamečio VDU vaikinų krepšinio komandos trenerio Arūno Juknevičiaus.
A. Juknevičius gimė 1966 m. balandžio 6 d. 1987 m. baigė mokslus Lietuvos kūno kultūros institute (dabartiniame Lietuvos sporto universitete) ir tais pačiais metais pradėjo dirbti kūno kultūros dėstytoju Kauno technologijos universitete, vėliau – kūno kultūros mokytoju Kauno „Saulės“ gimnazijoje. 1992 m. tapo Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos (nuo 2010 m. – Arvydo Sabonio krepšinio centras) treneriu ir čia dirbo iki 1999 m. Ketverius metus, 1994–1998 m., treniravo Lietuvos vaikinų (gimusių 1981 m.) rinktinę.
VDU krepšininkus treniravo nuo 1999 m. Per daugiau nei 20 metų darbo patirtį A. Juknevičiaus vadovaujamos VDU studentų komandos 9 kartus tapo Europos studentų čempionėmis ir net 20 sykių laimėjo Lietuvos studentų krepšinio lygos (LSKL) pirmenybes. Tituluočiausias šalies studentų krepšinio treneris ne tik iškovojo daugiau nei 100 medalių, bet ir prisidėjo prie žymių Lietuvos žaidėjų ugdymo., rašoma VDU pranešime žiniasklaidai.
A. Juknevičiaus vadovaujamose komandose rungtyniavo tokie Lietuvos rinktinės ar Lietuvos krepšinio lygos žaidėjai kaip Paulius Jankūnas, Mindaugas Kuzminskas, Jonas Mačiulis, Mantas Kalnietis, Edgaras Ulanovas, Lukas Lekavičius, Adas Juškevičius, Žygimantas Janavičius, Rokas Jokubaitis ir daugelis kitų VDU studentų krepšininkų.
Arūnas Juknevičius / VDU nuotr.
„Arūnas buvo svarbi, neatsiejama krepšinio bendruomenės dalis. Mūsų bendras kelias krepšinyje prasidėjo nuo jo darbo Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje, tęsėsi skirtingose šalies rinktinėse ir, ilgą laiką, VDU. Tiems, kuriuos Arūnas treniravo, jis buvo ne tik treneris, bet draugas, tėvas, mokytojas. Jis visada darydavo tai, kas geriausia komandai. Kas geriausia visiems, esantiems aplink jį“, – apie Arūną Juknevičių atsiliepė krepšininkas, buvęs Eurolygos vadovas Paulius Motiejūnas.
Pats A. Juknevičius yra teigęs, kad jam visi auklėtiniai kaip vaikai. „Myliu visus krepšininkus. Aišku, įstrigo M. Kuzminskas ar M. Kalnietis, kurie veržėsi į aikštelę, nes tuo metu „Žalgiryje“ gaudavo mažai žaidybinio laiko. Sakydavo, „treneri, tik nekeiskite, aš nepavargsiu“. Jeigu užsitęsdavo „Žalgirio“ treniruotė, o mums reikėdavo išvažiuoti į Klaipėdą, žaidėjai patys savo transportu skubėdavo į rungtynes. Skubėdavo ir spėdavo. Smagu prisiminti“, – dar 2020 m. kalbėjo treneris A. Juknevičius.
Dar pernai A. Juknevičiaus vadovaujama VDU komanda triumfavo Europos studentų čempionate, dvidešimtą kartą iš viso ir dešimtą kartą iš eilės tapo LSKL čempione, o Regionų krepšinio lygoje (RKL) nužingsniavo iki finalo ketverto, po kurio buvo pripažinta lygos „Metų proveržiu“.
Arūno Juknevičiaus treniruojami krepšininkai siuntė sergančiam treneriui palaikymo žinutę vilkėdami specialius marškinėlius / VDU nuotr.
Šį mėnesį asociacijos „Lietuvos
krepšinis“ prezidentas Mindaugas Balčiūnas 60-mečio proga Arūnui Juknevičiui įteikė aukščiausią šalies krepšinio apdovanojimą – Garbės medalį „Už nuopelnus Lietuvos krepšiniui“.
Paklaustas, kas nulėmė, jog krepšinis tapo didele gyvenimo dalimi, 2023 m. interviu A. Juknevičius atsakė, kad krepšinis jį lydėjo kiekvieną dieną nuo pat vaikystės. „Užaugau tokioje vietoje, kur šalia buvo „Žalgirio“ aikštynas, LSU, Kauno sporto halė. Kasdien matydavai tą krepšinį, treniruotes ir varžybas, o ir patys vaikai žaisdavom. Gyvenome krepšiniu. Tuo metu vyko ir „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA mačai, tai nesirenkant įtraukė. Tuo metu visa Lietuva gyveno krepšiniu, tai ir mes, paaugliai“, – kalbėjo A. Juknevičius.
Pasak VDU administracijos direktoriaus Jono Okunio, trenerio A. Juknevičiaus užburianti ramybė visada vedė Vytauto Didžiojo universitetą į skambiausias pergales. „Atmintyje išliks jo šypsena į klausimą „Ar laimėsime?“, visada atsakant tyliai ir paprastai – „Matysim“, tarsi paliekant vietą darbui, o ne žodžiams. Būtent Arūno nuoširdus, atkaklus darbas atvedė VDU krepšinio komandas į tokią daugybę pergalių, užaugino tiek puikių krepšininkų“, – apie trenerį kalbėjo VDU administracijos direktorius J. Okunis.