Nuo tuščios erdvės iki gyvo miesto centro: Vienybės aikštės istorija

Dar prieš keliolika metų Vienybės aikštė Kaune buvo erdvė, kurią daugelis tiesiog apeidavo. Šiandien čia renkasi šeimos, jaunimas, senjorai, vyksta renginiai, vasarą vaikai laksto fontanuose, o amfiteatro laiptai tapo natūralia susitikimų vieta. Vienybės aikštės transformacija šiandien laikoma vienu ryškiausių šiuolaikinės Kauno architektūros projektų, prie kurio kūrimo svariai prisidėjo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto bendruomenė.

Architektas doc. Rimantas Giedraitis prisimena, kad pirminė aikštės būklė buvo visiškai kitokia. „Realiai prieš kelis ar keliolika metų tai buvo aikštė, kur žmonės praktiškai nevaikščiodavo. Pagrindinė jos funkcija buvo veikti tik švenčių ar proginių susibūrimų metu“, – sako architektas.

Pasak jo, projektuojant buvo remiamasi šiuolaikine europietiška miesto erdvių samprata – aikštė turi būti gyva visada ir visiems. „Dabar visoje Europoje tendencija tokia, kad aikštė turi visą laiką veikti skirtingoms funkcijoms ir visoms amžiaus grupėms. Tokia buvo ir užsakovo užduotis“, – teigia R. Giedraitis.

Iš šios idėjos gimė skirtingos funkcinės zonos – amfiteatras, fontanų erdvė, poilsio vietos, kavinės, žaliosios zonos. Architektai net keitė reljefą, kad aikštė natūraliai susijungtų su aplinkiniais pastatais. „Mes nuleidome reljefą aikštės vietoje tam, kad apatinis aukštas taptų normaliu pirmu aukštu su vitrinomis, lauko kavinėmis. Sužaidėme su aukščiais taip, kad žmonės to net nepastebi“, – pasakoja architektas.

Vienybės aikštė šiandien tapo erdve, kurią žmonės prisijaukino savaip. Jaunimas čia važinėja riedlentėmis, šeimos leidžia laiką prie fontanų, o amfiteatras po truputį tampa renginių vieta. „Nenorėjome padaryti skeitparko, bet mintis, kad šias formas bus galima panaudoti ir tam, tikrai buvo. Reikėjo pritraukti ir tą amžiaus grupę į šitą vietą“, – sako R. Giedraitis.

Projektas sulaukė ir tarptautinio pripažinimo – buvo įvertintas Vokietijos dizaino apdovanojimuose. Tačiau, anot architekto, svarbiausia buvo ne pats prizas, o patvirtinimas, kad pasirinktas kelias buvo teisingas. „Projektas visuomenėje buvo labai kontraversiškai priimtas. Buvo daug triukšmo, abejonių, ar tokia stilistika tinka šitai vietai. Bet mes žinojome, kad kontrasto principas istorinėje aplinkoje pasaulyje veikia. Tas apdovanojimas davė pasitikėjimo, kad tai, ką darėme, nebuvo veltui“, – teigia jis.

Svarbi šio projekto dalis – ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto indėlis. R. Giedraitis pabrėžia, kad lietuvių architektų komandą praktiškai sudarė vien fakulteto absolventai.

Būtent todėl Vienybės aikštė doc. R. Giedraičiui šiandien yra ne tik miesto erdvė, bet ir gyva mokymo priemonė. Architektas čia nuolat atsiveda studentus bei moksleivius, besidominčius studijomis VDA Kauno fakultete, ir praktiškai pasakoja, kaip gimsta tokio masto projektai. Pasak jo, tik realioje miesto erdvėje galima iki galo suprasti, kaip architektūroje susijungia idėja, funkcija, medžiagiškumas ir žmogaus patirtis.

„Mes mokome visko, kas reikalinga architektui projektuoti tokius kūrinius – nuo istorinio konteksto suvokimo iki mažosios architektūros detalių. Aikštėje labai svarbūs tampa paviršiai, suoliukai, apšvietimas – dalykai, kurie atrodo tik priedas prie architektūros, bet iš tikrųjų gali būti esminiai“, – aiškina docentas.

Šiandien Vienybės aikštė jau gyvena savarankišką miesto gyvenimą. Ir kartu tampa gyvu pavyzdžiu, kaip akademijoje gimstančios idėjos gali pakeisti ne tik miesto vaizdą, bet ir tai, kaip žmonės jame jaučiasi.