Nemuno dugne archeologai aptiko sovietmečiu dingusį legendinį Birštono banginuką

Kaip pranešė Birštono turizmo informacijos centras, rugsėjo 14-15 d. Nemune, ties Birštono piliakalniu, vyko Klaipėdos universiteto mokslininkės, dr. Elenos Pranckėnaitės, vadovaujamų archeologų komandos povandeniniai tyrimai. Jie žvalgė garsiojo, tarpukaryje sukurto ir vėliau po vandeniu atsidūrusio, Birštono banginuko vietą.

Tikrinant spėjamą vietą metaliniai smaigai atsimušė į kietą paviršių. Netrukus paaiškėjo, kad 10-15 metrų nuo kranto, meldais apaugusioje vietoje, apie 80 cm gylyje nuo vandens paviršiaus, snaudžia seniai pradingęs kurorto banginukas.

Kaip naujienų portalui „Delfi“ sakė Birštono muziejaus direktorius Simas Matulevičius, kol kas nėra nuspręsta, kas bus daroma su aptiktu banginuku, t.y. ar jis bus paliktas vietoje, kurioje ir rastas bei pritaikytas lankytojams, ar iškeltas ir eksponuojamas sausumoje.

Vis dėlto, tai yra svarbus radinys Birštono gyventojams, mat legendinį banginuką žmonės prisimena kaip ypatingą, istorinį miesto simbolį, kuris pakliuvo ir į Birštono herbą.

„Birštono bendruomenė turės diskutuoti, ar jį reiks iškelti, ar palikti vietoje, o galiausiai visas miestas nuspręs, ką daryti vėliau. Buvo siūlymų padaryti taip, kad jis liktų vietoje, bet būtų prieinamas visuomenei – pastatyti tiltelį, lieptelį ir pan.“, – „Delfi“ sakė S. Matulevičius.

Anot jo, Banginukas yra istoriškai reikšmingas miesto simbolis: „Dar tarpukariu ateidavo prie jo, fotografuodavosi, tai buvo susitikimų vietą, kur gerdavo iš jo „Vytauto“ šaltinio mineralinį vandenį. Ir dabar šiuo metu žmonės neabejingi, nes ta vieta buvo žinoma, o Banginuko simbolis atsirado ir herbe, ir miesto hekoracijose, gaminami suvenyrai“.

Pirminiais duomenimis, Banginuko būklė turėtų būti gera, jis betoninis, tvirtas, be pažeidimų, toks, koks ir buvo, tik apsinešęs Nemuno dumblo sluoksniu.

Birštono muziejaus direktorius pasidalijo istorija apie legendinį simbolį – Banginuką, kuris puošia ir Birštono herbą.

„Dar XIX amžiaus viduryje medicinos mokslininkai aprašė sūriuosius Birštono šaltinius ir atkreipė dėmesį į Pilies (dabartinio Vytauto) kalno papėdėje trykštančius du šaltinius apžvelgdami jų chemines savybes.

XIX amžiaus pabaigoje Vytauto kalno papėdėje esantis mineralinio vandens šaltinis pavadintas kurorto savininko Ignacijaus Kvintos dukters Viktorijos vardu ir taip buvo iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kuomet jau kunigas, rašytojas, publicistas Juozas Tumas-Vaižgantas atkreipė dėmesį į Birštono gydomuosius šaltinius, o JAV lietuvių bendruomenės laikraštyje „Tėvynės balsas“ 1922 metais publikuotame straipsnyje „Birštono gydomoji vieta“ aptarė tuomečio „Viktorijos“ šaltinio gydomąsias savybes, šį vandenį įvardijęs „Vytauto kalno ašarėlėmis“. Šiam pavadinimui sutrumpėjus, žmonių vartosenoje prigijo „Vytauto“ pavadinimas.

Kadangi „Vytauto“ šaltinis tryško prie pat Nemuno vagos, siekiant jį apsaugoti nuo aplinkos poveikio ir sudaryti galimybę mineralinį vandenį vartoti vietoje, kurortinio sezono metu virš šaltinio būdavo pastatoma medinė pavėsinė, tačiau pavasarinių potvynių bei ledonešių metu, kiekvienais metais nunešama.

Dėl šios priežasties, 1927 metais atlikti šaltinio tvarkymo darbai, kuriems vadovavo tuometinis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijos statybos darbų vedėjas, architektas Romanas Steikūnas. Šių darbų metu pirmiausia sutvarkytas šaltinio šulinys, jam apsaugoti numatytas pastatyti betoninis ledlaužis.

Siekiant, kad ledlaužis būtų ne tik funkcionalus, bet ir estetiškai patrauklesnis, po kurio laiko architektas jam suteikė žuvies pavidalą, iš kurios burnos angos tekėjo šaltinio mineralinis vanduo.

Tad nuo 1928 metų Birštono kurorto gyventojai ir svečiai mineralinį vandenį „Vytautas“ jau vartojo jį semdami iš šio stilizuoto šaltinio, kuriam prigijo „banginuko“ vardas, o vieta tapo ypač populiari susitikimų, fotografavimosi vieta. „Banginukas“ tapo gerai atpažįstamu Birštono akcentu, savotišku Birštono simboliu.

1959 metais pastačius Kauno hidroelektrinę, pakilęs Nemuno vanduo užliejo šį Birštono simbolį. Tačiau ir atsidūręs po vandeniu, niekada nebuvo pamirštas, „Banginuko“ skulptūros vaizdiniai naudoti atvirukuose, ženkleliuose ir kitur, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Banginuko“ vardas prigijo Birštono herbui.

Tyrimai vykdyti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos leidimu, suderinus su Nemuno kilpų regioniniu parku ir Birštono savivaldybės administracija“, – trumpa Banginuko istorija pasidalijo Birštono muziejaus direktorius Simas Matulevičius.