Po Kauno Švč. Sakramento bažnyčios grindimis – šimtmečių paslaptys (foto)

Po Kauno Švč. Sakramento bažnyčios grindimis šiuo metu veriasi tai, ko dešimtmečius nematė nė vienas kaunietis ar miesto svečias. Archeologai randa žmonių palaidojimų ir kaulų, atkasamos iki šiol planuose nepažymėtos mūrinės struktūros, ieškoma niekam nežinomų kriptų, praneša Kauno arkivyskupija.

„Tai, kas šiuo metu vyksta Švč. Sakramento bažnyčioje, – ne tik restauravimo darbai. Tai galimybė iš naujo pažinti vieną svarbiausių Kauno istorinių pastatų – buvusią dominikonų Dievo Kūno bažnyčią, šiandien vadinamą Švč. Sakramento bažnyčia. Ji per savo istoriją matė ir miesto klestėjimą, ir karus, ir okupacijas, ir skaudžius laikotarpius, kai buvo paversta cerkve, o vėliau – kino teatru. Šiandien, atkurdami jos erdvę ir atverdami vis daugiau autentiškų praeities ženklų joje, tarsi sugrąžiname ir šios bažnyčios atmintį“, – pastebi Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.

Šiemet iš bažnyčios pašalinus sovietmečiu įrengtą kino teatro perdangą pirmą kartą po daugelio dešimtmečių vėl atsivėrė tikrasis šventovės tūris, o bažnyčios požemius pradėję tyrinėti archeologai atskleidžia vis naujų netikėtų dalykų.

„Šita bažnyčia mums nepaliauja pasakoti istorijų“, – džiaugiasi architektė ir restauratorė Asta Prikockienė, su nekantrumu laukianti, kuomet kauniečiams ir visai Lietuvai bus atverta ši ypatinga šventovė, kurią bandyta ištrinti iš mūsų istorijos ir atminties.

Rugsėjį bažnyčios rūsiuose pradėję dirbti archeologai jau aptiko ne tik paslaptingų mūro elementų, kurie susiję su ankstesniais pastato etapais, bet ir žmonių palaikų, karstų liekanų.

„Spėjame, kad čia buvo palaidotas vaikas, maždaug aštuonerių metų. Tikriausiai buvo palaidotas su gintaro karoliais, nes juos radome pabirusius ant karsto dugno“, – pasakoja šventovės rūsius tyrinėjantys archeologai ir kruopščiai surenka viską, ką čia suranda.

Bažnyčios viduje iki šiol rasta maždaug šimto žmonių palaikų, o už jos sienos – dar apie 40 palaidojimų. Tyrimai tęsiami, todėl tikslus radinių mastas ir jų istorinis kontekstas dar nėra žinomas.

Tačiau jau dabar aišku: šventovės požemiuose randami žmonių palaikai čia neliks tik archeologinių tyrimų objektu. Pasak A. Prikockienės, planuojama visus juos perlaidoti specialiai įrengtoje atminimo kriptoje bažnyčios rūsyje.

„Tie žmonės, kurie čia ilsėjosi, sugrįš į tą pačią savo poilsio vietą“, – planus atskleidžia A. Prikockienė.

Po dabartinėmis grindimis slypi ir senesnio už pačią bažnyčią miesto gyvenimo pėdsakai. Prieš dominikonams įsikuriant šiame sklype čia stovėjo gyvenamieji namai su rūsiais. Dalis jų rūsių išliko ir po dabartine bažnyčia. Kai kurie atsiveria tik dabar – per daugybę metų čia nugulus šlakui iš krosnies, šiukšlėms, kitiems nereikalingiems dalykams rūsiai buvo tiesiog neįžengiami. Dabar šios erdvės valomos, tyrinėjamos archeologų, o rekonstruojant grindis netikėtai aptikti laiptai, vedantys į niekur, leidžia spėti, kad po bažnyčia gali būti dar viena iki šiol nežinoma kripta.

„Čia gali planuoti kiek nori, bet realybė bus tokia, kokia bus“, – apie archeologinių tyrimų įtaką darbų eigai sako Švč. Sakramento bažnyčios požemiuose dirbantis archeologas Simonas Sprindys.

Anot jo, nauji radiniai gali pareikalauti papildomų tyrimų ir pakeisti numatytų darbų tempą. Tam, žinoma, reikia ir papildomų lėšų.

Simboliška, kad bažnyčios rūsiuose pradėjus darbuotis archeologams dienos šviesą išvydo nauja istorikės Vaidos Kamuntavičienės, menotyrininkės Rimos Valinčiūtės-Varnės bei architektės Astos Prikockienės mokslinė monografija „Kauno dominikonų istorija ir paveldas“. Rugsėjo pabaigoje Kauno visuomenei pristatyta solidi knyga leidžia į dominikonų paveldą pažvelgti iš kelių perspektyvų – istorijos, meno ir architektūros. Joje nagrinėjama ir Dievo Kūno, šiandieninės Švč. Sakramento, bažnyčios raida.

„Labai norėjau parodyti, kiek vis dėlto galima rasti mūruose“, – apie knygos rengimą pasakoja A. Prikockienė.

Anot jos, knygos autorėms tyrinėjant senas nuotraukas, dokumentus, pastato fasadus ir pačius mūrus pavyko atsekti, kaip šventovė keitėsi per šimtmečius ir visa tai sudėti į vientisą pasakojimą.

Vienas ryškiausių šių metų darbų – pašalinta sovietmečiu kino teatrui įrengta gelžbetoninė perdanga. Ji buvo padalijusi bažnyčios vidų į du aukštus ir dešimtmečiams paslėpė tikrąjį šventovės didingumą ir grožį.

„Kai nugriovėme šią perdangą ir atsivėrė visa erdvė, patys nustebome, koks grožis čia slypi – gali pajusti, kokia didinga ir įspūdinga yra ši bažnyčia“, – sako Kauno arkivyskupas K. Kėvalas.

Pasak jo, dabar jau galima pradėti svarstyti ir planuoti, kaip šią erdvę pritaikyti visuomenės reikmėms, kaip panaudoti bažnytinio meno perlams parodyti.

Architektė ir restauratorė A. Prikockienė atkreipia dėmesį, kad sovietmečiu įrengiant kino teatrą autentiškos bažnyčios sienos iš esmės nebuvo sunaikintos – perdanga buvo pritvirtinta prie šalia tam reikalui specialiai sumūrytų naujų sienų, todėl ją buvo galima pašalinti neardant pagrindinių autentiškų pastato elementų.

Dabar atkuriamas ir istorinis grindų lygis – bažnyčios pirmasis aukštas turėtų vėl susilyginti su Vilniaus gatve.

„Kadangi centrinės šventovės durys jau sutvarkytos, mes turime orientyrą – slenkstį. Tokiame aukštyje ir bus sutvarkytos bažnyčios grindys“, – paaiškina architektė.

Po naujomis grindimis bus įrengtos inžinerinės sistemos, numatomas šildymas, vėdinimas, sanitariniai mazgai. O tikslas aiškus: kad ši bažnyčia nebūtų tik gražus pastatas už uždarų durų.

„Norime šitame periode sutvarkyti ir išlieti betonines grindis, susitvarkyti rūsius, kad visi žmonės, eidami Vilniaus gatve, galėtų užeiti ir pasižiūrėti, kokį nuostabų lobį Kaunas turi“, – viltingai nusiteikusi A. Prikockienė.

Atkūrus bažnyčios erdvę, vis daugiau matyti išlikusio tarpukario palikimo. 1932 m. dailininkas Adolfas Valeška ant skliautų nutapė keturis plafonus, dekoravo piliastrų kapitelių ir apsidės elementus. Specialistai pabrėžia, kad tokio pobūdžio dekoras yra išskirtinis ir Lietuvos mastu.

Į savo vietą ateityje turėtų sugrįžti ir restauruoti Austrijos „Geyling“ dirbtuvių vitražai. Jie išmontuoti tuomet, kai bažnyčia buvo pertvarkyta į kino teatrą, tačiau išsaugoti. Dabar restauruoti vitražai laukia sugrįžimo į istorinę vietą.

Ant sienų taip pat išlikę dominikonų konsekracinių kryžių fragmentai – vieni iš nedaugelio šiandien matomų tiesioginių šios vienuolijos ženklų šioje šventovėje. Anot A. Prikockienės, greičiausiai vieninteliai tokie Lietuvoje.

„Šita bažnyčia iš esmės tvarkoma, restauruojama maksimaliai išsaugant visą jos istoriją, kuri slypi sienose, grindyse, fasaduose, net mažiausiuose išlikusiuose fragmentuose. Kad senas pastatas pasakotų savo, miesto, valstybės istoriją, kad ta istorija būtų žmonėms suprantama ir matoma“, – teigia architektė A. Prikockienė.

Restauravimo darbai atskleidžia ir tai, kokio masto yra šios šventovės atgaivinimas.

„Kai pradedi matyti, kiek daug sluoksnių čia yra, supranti ir restauravimo mastą. Tai nėra paprastas remontas. Turime labai atsakingai elgtis su tuo, kas išliko, nes kiekviena autentiška detalė yra šios bažnyčios istorijos dalis. Ir kartu turime rasti galimybę šį grožį vėl atverti visuomenei – Kauno ir visos Lietuvos žmonėms, iš kitų šalių atvykstantiems svečiam. Tam reikia ne tik lėšų, bet ir kantrybės, tyrimų, profesionalių sprendimų. Tačiau tai, kas atsiveria, patvirtina, kad mūsų pastangos yra prasmingos“, – sako Kauno arkivyskupijos ekonomas Kęstutis Patašius ir žada, kad ši šventovė tarnaus žmonėms ne tik kaip sakrali erdvė, bet ir kaip vieta skleistis menui, kultūrai, žmonių bendrystei.

Švč. Sakramento bažnyčia – vienas iš nedaugelio Kauno pastatų, kuriame tiesiogine prasme susitinka skirtingi miesto istorijos sluoksniai.Tai buvusi dominikonų šventovė, pastatyta XVII a. Kartu su šalia esančiu vienuolynu ji sudarė pirmąjį barokinį statinių kompleksą Kaune, išsiskyrusį gotikiniame senamiesčio paveiksle.

Bažnyčia buvo glaudžiai susijusi su dominikonų dvasingumu ir Rožinio kultu, čia veikė Rožinio brolija. Kaune gyvenęs dominikonas Jurgis Kasakauskas parengė pirmąją lietuvišką maldaknygę „Rožančius Švenčiausios Marijos Panos“, išleistą 1681 m. Šventovė taip pat tapo Kauno pavieto bajorų giminių amžinojo poilsio vieta.

Tačiau jos istorija neapsiriboja XVII ar XVIII amžiais. XIX a. pradžioje ši šventovė mena Napoleono kariuomenės žygį į Maskvą. Čia buvo sprendžiami ir svarbūs politiniai klausimai – joje paskelbtas Kauno bajorų aktas, kuriuo išreikšta parama Napoleono žygiui ir siekis išsivaduoti iš Rusijos imperijos valdžios.

„Dėl to ši Kauno bažnyčia tampa tik dar svarbesnė mums visiems, ir ne tik kauniečiams, bet visai Lietuvai“, – pastebi Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.

Vėliau bažnyčia buvo paversta cerkve, tarpukariu grąžinta katalikams ir tapo svarbia studentų bei dėstytojų šventove, o sovietiniai okupantai šventovę siekė sunaikinti, kardinaliai pakeisdami jos vidų ir čia įrengdami kino teatrą „Santaka“. 1990 m. pastatas vėl grąžintas tikintiesiems.

„Švč. Sakramento bažnyčia yra tikėjimo, kultūros, miesto gyvenimo istorijos ir žmonių laisvės siekio liudininkė. Ypač svarbu, kad šiandien, atkuriant šią šventovę, mes ne tik grąžiname jos tikrąjį veidą, bet ir iš naujo atrandame istorijos ženklus, kuriuos buvome beveik pamiršę. Todėl jos išsaugojimas yra ne tik Bažnyčios, bet ir miesto rūpestis“, – svarsto Kauno arkivyskupas metropolitas K. Kėvalas.

Pasak Kauno arkivyskupijos ekonomo Kęstučio Patašiaus, šiuo metu vykdomo projekto bendra išlaidų suma siekia 1 171 874,99 euro. Projektu siekiama atverti iki šiol lankytojams neprieinamas bažnyčios erdves, sutvarkyti rūsius ir pritaikyti juos visuomenei, išsaugant sakralinę pastato paskirtį.

Pagal projektą 70 proc. finansavimo sudaro Europos Sąjungos investicijų lėšos, o likusią dalį turi prisidėti Kauno arkivyskupija.

Tačiau dabartinio finansavimo visai šventovės vizijai nepakaks.

„Kiekvienas naujas archeologinis atradimas reiškia, kad reikės papildomų tyrimų ir darbų, todėl bus ieškoma kitų finansavimo šaltinių. Palaipsniui norime sutvarkyti ne tik rūsius, bet ir visą lankytojams skirtą infrastruktūrą, kiemelį bei kitus likusius elementus ir nepalikti šių darbų bei apleistos bažnyčios ateities kartoms“, – nusiteikęs K. Patašius.Anot jo, visi šventovės ir jos aplinkos sutvarkymo darbai gali užtrukti iki penkerių metų.

„Svarbu, kad į šį pastatą žvelgtume ne tik kaip į kultūros paveldo objektą. Tai vieta, kurioje susipina Kauno miesto, jo žmonių ir Lietuvos istorija, o šimtmečius skaičiuojanti mūsų krikščioniška tradicija čia kalba ir liudija mūsų dabarčiai. Todėl šie darbai yra ir mūsų santykio su savo istorija atkūrimas – tarsi nupūstume nuo jos užmaršties dulkes ir vėl pamatytume tai, kas ilgą laiką buvo paslėpta“, – sako Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.