Prieš 105 metus Kaune atidengtas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“

Ką tik įkurtas Karo muziejus po savo stogu glaudė pergalę iškovoti padėjusius ginklus ir kitus neseniai praūžusių Nepriklausomybės kovų reliktus. „Kovų už tautos laisvę ir nepriklausomybę šventovė“ iki šiol primena karais paženklintą Lietuvos istorijos kelią. Per narsias aukas iškovota nepriklausomybė negalėjo nustoti savo vertės, pamiršus Tėvynei atiduotas gyvybes. Naujutėlaičio Karo muziejaus sodelis savo atvira erdve kvietėsi įamžinti laisvės aukas. Būtent prieš 105-erius metus, 1921 m. spalio 16 d., šiame sodelyje atidengtas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ paminklas, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Architekto Vladimiro Dubeneckio ir skulptoriaus Juozo Zikaro suvienyti talentai išpildė tautos padėką ir pagarbą dėl jos gyvybę paaukojusiems kariams. Nepriklausomybės kovų laukuose surinkti akmenys sugulė į 6 metrų aukščio piramidę, tarsi liudydami narsuolių krauju aplietos žemės brangumą. J. Zikaro reljefas „Prie kapo“ primena žuvusiųjų artimųjų auką per netekties skausmą. Paminklo kompoziciją galutinai užpildo skydas su Vyčio kryžiumi, plokštė su įrašu –„Žuvusiems už Lietuvos laisvę 1921 m.“ – ir ornamentuotas ažūrinis kryžius pačioje viršūnėje. Be abejo, dar svarbiau nei meninė kūrinio išraiška – jo spinduliuojama dvasia ir kvietimas prisiminti laisvės, kuria šiandien džiaugiamės, kainą.

Iškilmingą paminklo atidengimo dieną sveikinimo kalbas rėžė prezidento pareigas einantis Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ministras pirmininkas Kazys Grinius, krašto apsaugos ministras prof. Jonas Šimkus. Naujai iškilusį atminimo objektą pašventino didysis tautos dainius kunigas Jonas Mačiulis-Maironis. Taip pat šia proga pirmą kartą suskambo kompozitoriaus Juozo Tellat-Kelpšos sukurtas karinis Gedulingas maršas.

Iškilmes uždarė karinis paradas, bet svarbiausia, aukų pagerbimas vis pilnėjančiame ir gražėjančiame Karo muziejaus sodelyje tęsėsi kiekvieną dieną. Nepriklausomybės kovų taip pat skaudžiai pažymėti karo invalidai kasdien šalia paminklo iškeldavo Vyčio kryžiaus ordino vėliavą, 1923 m. lapkričio 23 d. įžiebta Amžinoji ugnis, o tą pačią Kariuomenės dieną 1934 m. priešais mūsų apdainuojamą paminklą palaidotas Nežinomas karys. Oficialiu įsakymu kariai, einantys pro šį paminklą, privalėjo atiduoti karinę pagarbą.

Visas šias gražias tradicijas, patį paminklą ir likusias Karo muziejaus sodelio vertybes išniekino Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga. Paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ buvo nugriautas ir išardytas, o jo akmenys sumūryti Aleksote statomų namų pamatuose. Bent jau pavyko išsaugoti J. Zikaro reljefą, kuris šiandien vėl puošia naujai atstatytą ir 1990 m. vasario 16 d. vėl atidengtą paminklą Lietuvos laisvės aukoms.

Ne tik artėjant Vėlinėms, bet kiekvieną kartą, vaikščiojant Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje ir žvelgiant į šį paminklą, prisiminkime visus žuvusius už Lietuvos laisvę. Po sovietinės okupacijos, stovėdami prie naujai atstatyto paminklo, suprantame ne tik tai, kad tų aukų dar padaugėjo, bet įsitikinome, kad, skirtingai nei atminimo ženklų, mūsų padėkos ir pagarbos Lietuvos herojams niekas negali sugriauti.