Laisvės alėjoje duris užvėrė dar viena legendinė vieta

Rugpjūčio 2 d. socialiniame tinkle „Facebook“ pasirodė įrašas, skelbiantis, kad duris užveria istorinė „Vilties“ vaistinė-arbatinė. Tačiau viešumoje kalbama, kad panašaus likimo gali sulaukti ir kitos legendinės Kauno vietos, tokios kaip Laisvės alėjos „Spurginė“.

Iki šiol veikusi įžymioji „Vilties“ vaistinė kol kas ieško naujų šeimininkų. Viešai skelbiama, kad 452 kv. metrų patalpos parduodamos už 1,5 mln. eurų. Tuo metu kalbos apie galimą Laisvės alėjos „Spurginės“ užsidarymą kol kas nėra patvirtintos. Kovo mėnesį „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė žinia, kad „Spurginės“ valdytojos svarsto baigti veiklą, jei atsirastų norinčių ją perimti.

„Juk tai Kauno istorija“, – tuomet žurnalistams sakė viena iš „Spurginės“ darbuotojų.

Per pastaruosius tris dešimtmečius Kauno miestas prarado ne vieną istorinę vietą: 1996 m. duris uždarė pirmoji Lietuvoje vaikų kavinė „Pasaka“, 2010 m. nustojo veikti „Pieno baras“, o šiais metais veiklą nutraukė šimtmetį Laisvės alėjoje veikusi vaistinė-arbatinė.

Ilgą laiką veikusios miesto vietos dažnai tampa svarbios ne tik dėl savo pirminės funkcijos. Jos tampa miesto kultūrinio identiteto dalimi, nes yra susijusios su skirtingų kartų patirtimis, įvairiais istoriniais laikotarpiais ir urbanistiniais pokyčiais.

Penktus metus ekskursijas po Kauno senamiestį ir naujamiestį organizuojanti gidė Daiva Valančiūtė teigė, kad manyti, jog Laisvės alėjoje dabar nyksta daugiau vietų nei bet kada anksčiau, nebūtų tikslu.

„Laikas nuo laiko kažkas užsidarydavo ar būdavo sunaikinama įvairiais laikais. Lietuva ir Kaunas per šimtmečius buvo ne kartą talžyti, todėl daug ko, deja, nebeturime“, – pasakojo D. Valančiūtė.

Gidė primena sovietmečiu sunaikintą Centrinį žydų banką-pasažą, stovėjusį dabartinio T. Ivanausko zoologijos muziejaus vietoje, ir Konrado kavinę, kuri sovietmečiu buvo paversta „Tulpe“, tačiau iki šių dienų neišliko.

Ekskursijų Kaune dalyvė Rasa Kasperavičiūtė miesto pokyčius vertina kaip natūralų procesą, tačiau norėtų, kad Kaunas neprarastų savitumo. „Gyvenimas keičiasi, niekas nestovi vietoje. Kartu keičiasi ir miestas, jis prisitaiko prie gyventojų įpročių“, – kalbėjo R. Kasperavičiūtė.

Kaunui keičiantis, kinta ir jo simboliai. Kiekvienam senąjį Kauną gali įkūnyti vis kita vieta, priklausomai nuo žmogaus ryšio su miestu. Kauną pažįstanti gidė D. Valančiūtė, senojo Kauno simboliu laiko Kauno pilį.

„Senojo Kauno tikriausiu simboliu man vis tiek išlieka Kauno pilis, kad ir kaip kukliai atrodo jos likučiai“, – dalijosi D. Valančiūtė.

Tuo tarpu pašnekovė R. Kasperavičiūtė senąjį Kauną labiausiai sieja su Žaliakalniu. „Man tikriausias senojo Kauno simbolis yra Žaliakalnis: medinės tarpukario vilos, siauros gatvelės ir ramybe dvelkianti vieta, kur gyveno iškilūs tarpukario Lietuvos žmonės“, – sakė R. Kasperavičiūtė.

Laisvės alėjoje kalbintas kaunietis Vytautas senąjį Kauną pirmiausia sieja su asmeniniais prisiminimais. Senojo miesto simboliu jis vadina Vytauto parką, susijusį su jo jaunyste, o labiausiai gaili buvusių Profsąjungų rūmų, kuriuose vykdavo jaunimo šokiai.

Vis dėlto ne visos senosios Kauno vietos po uždarymo duris užveria visam laikui. Vytauto parke šiuo metu yra kapitaliai remontuojamas XIX amžiaus paviljonas, kuriame rudenį įsikurs Miko Petrausko scenos menų mokyklos padalinys.

Kalbant apie tai, kurias istorines Kauno vietas svarbiausia išsaugoti ateities kartoms, gidė D. Valančiūtė ir ekskursijų dalyvė R. Kasperavičiūtė įvardijo tą patį objektą – Žaliakalnio funikulierių. R. Kasperavičiūtei funikulierius yra „neatsiejama Kauno dalis ir miesto simbolis“, leidžiantis bent trumpam nusikelti šimtą metų atgal.

D. Valančiūtė taip pat pabrėžė, kad dabartinė funikulieriaus būklė jai kelia didžiausią nerimą: „Jo neveikimas šiuo metu skauda labiausiai iš visko, ką norėtųsi Kaune matyti kitaip.“

Tai vienas seniausių veikiančių funikulierių Europoje ir pirmasis toks įrenginys Lietuvoje, turintis ne tik istorinę, bet ir savitą romantinį žavesį. Tačiau svarbu paminėti, kad dabar Kaune veikia tik Aleksoto funikulierius.