Kai idealizmas susiduria su realybe: kiek kainuoja žurnalisto darbas šiandien?

Ar žurnalistika vis dar yra pašaukimas, ar jau seniai tapo profesija, kuri, kaip ir bet kuri kita, turi būti vertinama per atlyginimo prizmę? Šis klausimas vis dažniau keliamas tiek pačių žiniasklaidos darbuotojų, tiek visuomenės. Vieni vis dar linkę manyti, kad žurnalistas dirba „iš idėjos“, kiti – kad tai toks pats darbas kaip ir visi kiti, kuriam turi būti užtikrintas adekvatus atlygis.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos komunikacijos specialistė Skirmantė Ramoškaitė paaiškina, kad atlyginimų statistika Lietuvoje skaičiuojama remiantis „Sodros“ duomenimis. Tai reiškia, kad vertinamos visos pajamos, nuo kurių mokamos socialinio draudimo įmokos – tiek dirbančių pagal darbo sutartis, tiek savarankiškai dirbančiųjų.

„Apdraustuosius galime skirstyti pagal ekonomines veiklas, sektorius, pagal veiklos formas – nuo to priklauso, pagal kokį tarifą jie moka įmokas“, – sako ji.

Vis dėlto, net ir turint šiuos duomenis, tiksliai įvardyti, kiek uždirba žurnalistas, anot jos, nėra paprasta, nes vieni jų dirba redakcijose, kiti – pagal individualią veiklą, dar kiti – pagal autorines sutartis.

„Mūsų duomenimis, 2026 m. sausį vidutinės žurnalistų pajamos neatskaičius mokesčių siekė 2553,30 euro“, – nurodo S. Ramoškaitė.

Tai, „Sodros“ duomenimis, yra daugiau nei šalies vidurkis, tačiau gerokai mažiau nei aukščiausiai apmokamų profesijų atstovų. Palyginimui, skrydžių vadovai uždirba beveik 8 tūkst. eurų, pilotai – daugiau nei 6 tūkst., gydytojai specialistai – per 5 tūkst. eurų.

Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto partnerystės docentė dr. Viktorija Tauraitė pažymi, kad atlyginimų augimas Lietuvoje pastaraisiais metais buvo spartesnis nei kainų kilimas.

„2025 metais vidutinis neto darbo užmokestis Lietuvoje siekė 1474,40 euro ir per metus paaugo 7,8 proc. Realusis darbo užmokestis didėjo 3,9 proc., vadinasi, žmonių perkamoji galia augo“, – sako ji.

Pasak doc. dr. V. Tauraitės, tai yra teigiamas signalas tiek darbuotojams, tiek visai ekonomikai. Tačiau kiekvienas atlyginimų didėjimas, anot jos, turi ir kitą pusę.

„Didėjantis darbo užmokestis yra džiaugsmas darbuotojams, tačiau papildomos išlaidos darbdaviams“, – pabrėžia ji.

Ši įtampa, pasak ekonomistų, ypač jaučiama sektoriuose, kuriuose pelningumas nėra didelis, o konkurencija – aukšta. Žiniasklaida – vienas jų. Kai kurių pašnekovų pastebėjimu, nors technologijos atvėrė naujų galimybių, jos kartu sukūrė ir spaudimą mažinti kaštus: dalis turinio kuriama greičiau, pigiau, o kartais – ir mažesnėmis redakcinėmis komandomis, o tai tiesiogiai veikia atlyginimus.

Darbdavių nuomonės tyrimai rodo, kad vienas didžiausių iššūkių šiandien – ne tik atlyginimų augimas, bet ir kvalifikuotų darbuotojų trūkumas. Žiniasklaidoje ši problema įgauna specifinę formą: talentai dažnai renkasi geriau apmokamas sritis – viešuosius ryšius, rinkodarą ar technologijų sektorių.

Tuo metu patys žurnalistai vis dažniau susiduria su dilema – ar verta likti profesijoje, kuri reikalauja daug atsakomybės, bet ne visada užtikrina stabilias pajamas.

Vilniaus universiteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro Komunikacijos fakulteto doc. dr. Andrius Gudauskas šį klausimą vertina paprastai: žurnalistika negali būti tik misija.

„Darbininkas vertas savo atlyginimo. Profesionalus darbas turi būti apmokamas ir žurnalistika čia tikrai nėra išimtis“, – sako jis.

Pasak jo, šiandien, kai turinį gali kurti beveik kiekvienas, ypač svarbu atskirti profesionalią žurnalistiką nuo mėgėjiško turinio.

„Tai, kad kiekvienas gali kalbėti viešai socialiniuose tinkluose, dar nereiškia, kad visi dirba pagal tuos pačius standartus. Kaip ir medicinoje – renkamės kvalifikuotą gydytoją, taip ir žurnalistikoje svarbus profesionalumas, atsakomybė, etika“, – pabrėžia A. Gudauskas.

Jo teigimu, būtent šie kriterijai ir turėtų lemti žurnalisto vertę darbo rinkoje.

Vis dėlto doc. dr. A. Gudauskas pastebi, kad Lietuvoje žurnalisto statusas apibrėžtas kitaip nei kai kuriose Europos Sąjungos šalyse. Pavyzdžiui, Italijoje žurnalistams privalu būti įtrauktiems į profesinį registrą. Jų veikla reglamentuojama, vykdoma profesinė priežiūra ir kontroliuojamas etikos laikymasis. Visa tai atlieka profesinė organizacija „Ordine dei Giornalisti“, o tai rodo, kad žurnalistas veikia aiškiai apibrėžtoje institucinėje sistemoje. Šios aplinkybės gali laiduoti žurnalistų nepriklausomumą, tam tikrais atvejais – ir nuo darbdavio.

„Taigi stiprinami kokybės standartai ir nuosekliai puoselėjama demokratinė kultūra“, – sako doc. dr. A. Gudauskas.

Anot jo, Lietuvoje situacija kitokia – žurnalisto statusas dažniau siejamas su konkrečia darbo vieta, o ne su nacionaline profesine institucija ar formalizuota sistema. Tai reiškia, kad atlyginimas ir darbo sąlygos tampa dar svarbesniu veiksniu, lemiančiu profesijos patrauklumą.

Kita vertus, pasak pašnekovų, žurnalistika išlieka viena iš nedaugelio sričių, kuriose vis dar kalbama apie pašaukimą.

„Yra žmonių, kurie ateina į šią profesiją ne dėl atlyginimo, o dėl misijos. Tačiau tai nereiškia, kad jų darbas neturi būti tinkamai įvertintas“, – sako A. Gudauskas.

Šiandienos darbo rinkoje, pasak pašnekovų, šis balansas tampa vis sudėtingesnis. Viena vertus, visuomenė tikisi kokybiškos, patikimos informacijos. Kita vertus, žiniasklaidos organizacijos veikia ekonominėje aplinkoje, kurioje svarbūs kaštai, konkurencija ir pajamos.

Prie šios įtampos prisideda ir technologiniai pokyčiai. Dirbtinis intelektas, automatizuotas turinys, socialinių tinklų platformos – visa tai keičia ne tik žurnalistikos formą, bet ir jos vertę rinkoje. Tyrimai rodo, kad dalis darbuotojų šiuos pokyčius vertina kaip grėsmę, kiti – kaip galimybę.

Advokato, ilgamečio teisės tyrėjo ir praktiko, teisės mokslų daktaro, docento Gintauto Danišausko teigimu, aišku viena: profesija keičiasi, o kartu keičiasi ir jos vertinimas.

„Taigi ar žurnalistika šiandien yra misija, ar profesija? Atsakymas, regis, slypi tarp šių dviejų sąvokų. Tai profesija, kuri reikalauja aukštos kvalifikacijos, atsakomybės ir nuolatinio tobulėjimo. Tačiau kartu – ir misija, nes jos rezultatas veikia ne tik rinką, bet ir visuomenę. Ir būtent todėl klausimas apie atlyginimą čia tampa ne tik ekonominis, bet ir vertybinis“, – sako G. Danišauskas.